Ši cu (Shih Tzu): „liūto šuo“ – charakteris, dydis, kailis ir priežiūra

Ši cu – mažas, bet stebėtinai tvirtas šuo su didelėmis tamsiomis akimis, mažu snukučiu ir ilgu, šilkiniu, dvisluoksniu kailiu. Jo vardas reiškia „liūtas“, tačiau AKC primena, kad šio „liūto šuns“ idėja apie linksmybes – sėdėti ant šeimininko kelių ir būti žavingam, kol žmogus bando žiūrėti televizorių. Kur yra ši cu, ten juokas ir išdaigos. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite ši cu (angl. Shih Tzu) istoriją, išvaizdą, charakterį ir kailio priežiūrą.

Kilmė	Tibetas (Kinija); globėja – Didžioji Britanija
FCI grupė	9 grupė – kompanionai, Tibeto veislės (nr. 208)
Ūgis	iki 27 cm
Svoris	4–7,5 kg
Kailis	ilgas, minkštas, dvisluoksnis, lengvai veliasi
Spalvos	bet kokios; dažnai balta su pilkomis dėmėmis
Gyvenimo trukmė	10–18 metų
Būdas	meilus, linksmas, draugiškas, prisirišęs
Tinka	butui, šeimoms, vyresniems žmonėms

Ši cu – imperatorių rūmų „liūto šuo“

Ši cu vardas kilęs iš mandarinų kalbos žodžio „liūtas“ – šie šunys buvo veisiami, kad primintų liūtą, kaip jis vaizduojamas tradiciniame Rytų mene. Šiuolaikinėje kinų kalboje ši cu dažniau vadinamas Xi Shi šunimi – pagal vieną gražiausių senovės Kinijos moterų, o 4-ajame dešimtmetyje Anglijoje jis buvo vadinamas „chrizantemų šunimi“. Ar veislę vadinti tibetietiška, ar kinietiška – iki šiol ginčytinas klausimas.

AKC nurodo, kad ši cu išvedė imperatoriaus rūmų veisėjai iš Tibeto šunų, greičiausiai kryžminant dvi dar senesnes veisles – lasa apso ir pekino šunį. Mingų dinastijos laikais ši cu buvo tokie vertinami, kad kinai juos atsisakė parduoti, mainyti ar dovanoti. Imperatorienė Cixi turėjo specialią veisimo programą, o rūmų eunuchai veisė ši cu, norėdami įsiteikti imperatoriui. Iki 4-ojo dešimtmečio veislė buvo beveik nežinoma už rūmų sienų. 1928 m. Kinijoje gyvenusi anglė Lady Brownrigg parsivežė į Angliją du ši cu. 1933 m. Crufts parodoje paaiškėjo, kad Tibeto terjeras, apsas ir ši cu – skirtingos veislės, 1935 m. parašytas pirmasis europinis standartas, o 1940 m. gegužės 7 d. britų Kinologų klubas veislę pripažino. FCI ją pripažino 1957 m., AKC – 1969 m. 1952 m. į veislę įmaišyta pekino šuns kraujo, ir jų palikuonys šiandien laikomi grynaveisliais.

Išvaizda: „pelėdos galva“ ir ilgas šilkas

Ši cu – tvirtas mažas šuo trumpu snukučiu ir didelėmis, tamsiai rudomis akimis. Ausys nukarusios, apaugusios ilgais plaukais, o gausiai apaugusi uodega užriesta ant nugaros. Standartas reikalauja apatinio sąkandžio. Kinai jo galvos formą vadino „pelėdos galva“ ar „liūto galva“, burną – „varlės burna“, o lūpas – „sliekų lūpomis“.

Kailis ilgas, minkštas ir dvisluoksnis, gali būti bet kokios spalvos; dažnai pasitaiko balta su pilkomis dėmėmis. Jei kailis nešukuojamas bent kas 2–3 dienas, jis greitai susivelia. Parodų ši cu kailis siekia žemę, o šeimininkai dažnai renkasi trumpą „šuniuko“ kirpimą.

Charakteris: kompanionas iki kaulų smegenų

AKC pabrėžia, kad ši cu ypač meilus vaikams ir, būdamas mažu šunimi, išvestu leisti dienas rūmuose, puikiai tinka butui ar namams be didelio kiemo. Jam nereikia daug judėjimo – pakanka trumpų kasdienių pasivaikščiojimų ir žaidimų namuose. Ši cu labai orientuotas į žmones ir mėgsta būti šalia jų.

Mokymas, pasak AKC, gali būti ir linksmas, ir varginantis: ši cu linkęs sužavėti šeimininką ir išsireikalauti savo, todėl gali tapti apkūnus, ne visai išmokęs tvarkytis ir sunkiai šukuojamas. Geriausiai veikia pagyrimas ir skanėstai, o griežti pataisymai šiai veislei netinka. Naujus įpročius reikia mokyti po truputį, nuosekliai ir nenusileidžiant, kai šuo elgiasi netinkamai.

Sveikata: karštis, akys ir sąnariai

• Karštis ir vanduo. Dėl gausaus kailio ir trumpo snukio ši cu blogai pakelia karštį ir prastai plaukia.
• Akys. Katarakta, progresuojanti tinklainės atrofija, tinklainės atšoka; dėl ne visai užsimerkiančių vokų – ragenos sausumas ir uždegimas.
• Sąnariai. Klubų displazija ir girnelės išnirimas – tėvų patikros.
• Svoris. Ši cu linkęs išsireikalauti skanėstų, todėl reikia stebėti porcijas.

Kailio priežiūra

• Kasdien. Ilgą kailį šukuoti vielos šepečiu su lanksčiais dantukais, sluoksniais iki odos; šukuoti ūsus ir kuodą.
• Akys. Plaukus virš akių patrumpinti arba surišti į kuodelį, akių kampučius valyti drėgna šluoste.
• Maudymas. Maždaug kas 3–4 savaites.
• Ausys ir nagai. Reguliariai valyti ir karpyti.

Ši cu ir kiti Rytų kompanionai

Požymis	Ši cu	Pekino šuo	Mopsas
Svoris	4–7,5 kg	3,2–6,4 kg	6–8 kg
Kailis	ilgas, šilkinis	ilgas, su „karčiais“	trumpas
Kilmė	Tibetas / Kinija	Kinija	Kinija
Judėjimo poreikis	mažas	mažas	vidutinis

Ši cu tinka butui ir ramiems namams

Ši cu išvestas būti kompanionu, todėl jo poreikiai paprasti: šalia esantis žmogus, trumpi pasivaikščiojimai ir rūpestinga kailio priežiūra.

• Tinka: butui, senjorams, šeimoms su vaikais, kurie elgiasi švelniai, žmonėms, kurie daug laiko praleidžia namuose.
• Netinka: bėgikams ir žygeiviams, karštam būstui be vėsinimo, tiems, kas nenori kasdien šukuoti ar reguliariai kirpti kailio.

Plaukai nuo kaktos lengvai patenka į akis, todėl juos surišama kuodu arba trumpai nukerpama. Dėl trumpo snukio ši cu reikia saugoti nuo perkaitimo, o skrendant lėktuvu verta iš anksto pasidomėti oro bendrovės taisyklėmis trumpasnukiams šunims.

Kaip išsirinkti ši cu šuniuką

Paprašykite veisėjo tėvų akių, klubų ir girnelių patikrų rezultatų, pamatykite, kaip kvėpuoja ir juda tėvai. Pasiruoškite kasdienei kailio priežiūrai arba reguliariai kirpyklai. Lietuvoje ši cu šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus Rytų kompanionus rasite pekino šuns, mopso ir Tibeto mastifo kortelėse, o kitą ilgaplaukį mažylį – Maltos bišono aprašyme.