Šiba inu (Shiba Inu): japonų šuo – charakteris, dydis, priežiūra ir sveikata

Šiba inu iš tolo panaši į lapę: raudonai rusvas kailis, smailios stačios ausys, gyvos trikampės akys ir ant nugaros užsirietusi uodega. Tai mažas, bet tvirtas ir raumeningas medžioklės šuo iš Japonijos kalnų, kuris tėvynėje tapo populiariausiu kompanionu. Šibą žavi švara, drąsa ir protas, tačiau ji nėra „pliušinis“ šuo – tai savarankiška asmenybė su stipriu medžiotojos instinktu. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite šiba inu (angl. Shiba Inu) kilmę, išvaizdą, charakterį ir priežiūrą.

Kilmė	Japonija (Čiubu regiono kalnai)
FCI grupė	5 grupė – špicai ir pirmykščiai šunys (nr. 257)
Ūgis	patinai 37–42 cm, kalės 34–39 cm
Svoris	patinai apie 10 kg, kalės apie 8 kg
Kailis	dvisluoksnis: šiurkštus viršutinis ir minkštas tankus poplaukis
Spalvos	raudona, sezamo, juoda su įdegiu; visada su urajiro žymėmis
Gyvenimo trukmė	13–16 metų
Būdas	budrus, drąsus, savarankiškas, užsispyręs
Ypatybė	labai švari, lengvai išmoksta tvarkytis lauke

Šiba inu – viena seniausių šunų veislių

Genetikai šibą priskiria vadinamosioms bazinėms veislėms, kurios susiformavo dar prieš šiuolaikinių veislių atsiradimą XIX a. Panašūs šunys vaizduoti priešistorinio Džiomon laikotarpio molinėse figūrėlėse, o AKC veislės amžių skaičiuoja nuo maždaug 300 m. pr. Kr. Japonų kalba inu reiškia šunį, o shiba – krūmynus ar žabus: veikiausiai dėl to, kad šiba medžiodavo tankiuose kalnų krūmynuose, arba dėl rausvos kailio spalvos. Šibos padėdavo medžiotojams pakelti paukščius ir kiškius Čiubu regiono kalnuose.

Meidži laikotarpiu į Japoniją pradėjus vežti vakarietiškas veisles, jos buvo masiškai kryžminamos su vietiniais šunimis, ir 1912–1926 m. grynų šibų beveik neliko. Nuo 1928 m. medžiotojai ir intelektualai ėmė saugoti likusius šunis, 1934 m. paskelbtas pirmasis standartas, o 1936 m. šiba tapo Japonijos gamtos paminklu. Antrasis pasaulinis karas, maisto trūkumas ir 6–7-ojo dešimtmečio maro protrūkiai vos nesunaikino veislės. Visos dabartinės šibos kilusios iš trijų išlikusių linijų: smulkių raudonų Šinšiu, stačiaausių Mino ir stambesnių juodų San'in šunų. Pirmoji šiba į JAV atvežta 1954 m., FCI veislę pripažino 1964 m., AKC – 1992 m.

Išvaizda: kompaktiška „lapė“ su urajiro

Šiba – maža ar vidutinio dydžio, tvirta ir raumeninga, su trumpu kompaktišku kūnu ir lengva, gyva eisena. Galva plati, snukis vidutinio ilgio, akys mažos ir trikampės, ausys mažos, stačios ir šiek tiek pasvirusios į priekį. Uodega stora ir užsirietusi virš nugaros. Kailis dvisluoksnis: viršutiniai plaukai šiurkštūs ir tiesūs, poplaukis minkštas ir tankus. Retkarčiais, abiem tėvams perdavus recesyvinį geną, gimsta ilgaplaukių šibų.

Standartinės spalvos – raudona, sezamo (raudona su juodais galiukais) ir juoda su įdegiu. Visoms būdingos urajiro – kreminės ar baltos žymės ant snukio šonų, skruostų, ausų vidaus, kaklo, krūtinės, pilvo ir kojų vidinės pusės. Juodų su įdegiu ir sezamo šibų krūtinėje urajiro dažnai sudaro trikampius, primenančius peteliškę. Vientisa kreminė spalva Japonijos, AKC ir FCI standartuose laikoma rimta yda.

Charakteris: drąsi, savarankiška ir švari

Japonų kinologai šibą apibūdina trimis sąvokomis: dvasios drąsa, geru būdu ir paprastumu. Šibos budrios, meilios savo žmonėms ir labai protingos, bet kartu savarankiškos ir užsispyrusios. Ekspertų apklausoje veislė įvertinta kaip linkusi į didesnį reaktyvumą ir vidutiniškai dresuojama, todėl ankstyva socializacija su žmonėmis ir kitais šunimis yra būtina. Šibos garsėja santūrumu svetimų atžvilgiu ir garsiu „šibos riksmu“, kai yra nepatenkintos ar susijaudinusios.

AKC pabrėžia kelis dalykus, kuriuos turi žinoti kiekvienas šeimininkas. Pirma, šibos negalima laikyti patikimos be pavadėlio neaptvertoje vietoje – medžiotojos instinktas stipresnis už bet kokią komandą. Antra, šiba yra beveik iš prigimties švari: jau 4 savaičių šuniukai stengiasi atlikti reikalus kuo toliau nuo guolio. Japonijoje atlikta apklausa parodė, kad šibos rečiau loja į garsus namuose, bet dažniau gaudo savo uodegą ar priešinasi vedžiojamos su pavadėliu.

Sveikata ir gyvenimo trukmė

• Alergijos – AKC jas nurodo kaip dažniausią problemą; pasireiškia odos niežuliu, dažniausiai po 6 mėnesių amžiaus.
• Klubų displazija ir girnelės išnirimas – tėvai turėtų būti patikrinti.
• Akių ligos – rekomenduojama oftalmologo patikra.

Šibos gyvena ilgai – AKC nurodo 13–16 metų.

Priežiūra: daug plaukų ir kasdieniai pasivaikščiojimai

• Šėrimasis. Gausus du kartus per metus; tuo metu šukuoti dažnai, padeda ir stiprus pūstuvas.
• Judėjimas. Kasdieniai pasivaikščiojimai su pavadėliu ir žaidimai aptvertoje vietoje.
• Nagai. Šibos dažnai nemėgsta nagų karpymo – pratinti nuo mažens arba patikėti specialistui.
• Vienatvė. Kai kurios šibos kenčia nuo atsiskyrimo nerimo; padeda pripratinimas prie narvelio ir rutina.

Šiba inu ir kitos špicų tipo veislės

Požymis	Šiba inu	Akita inu	Pomeranijos špicas
Svoris	8–10 kg	32–59 kg	1,4–3,2 kg
Kilmė	Japonija	Japonija	Vokietija
Šėrimasis	gausus	gausus	gausus
Savarankiškumas	didelis	didelis	vidutinis

Ką žinoti prieš įsigyjant šiba inu šuniuką

Šiba tinka žmonėms, kurie vertina savarankišką, švarią ir drąsią asmenybę ir yra pasiruošę nuosekliai auklėti bei visada vedžioti su pavadėliu. Pasirinkite veisėją, kurio šunys turi kilmės dokumentus ir klubų, girnelių bei akių patikras, ir pamatykite tėvų būdą. Venkite pasiūlymų be dokumentų ir šuniukų kreminės spalvos be urajiro žymių. Pirkdami šibos šuniuką Lietuvoje patikrinkite, ar jis jau paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, – to reikalauja įstatymas; daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Didesnę japonų veislę rasite akita inu kortelėje, o kitus špicų tipo šunis – Pomeranijos špico ir Sibiro haskio aprašymuose.