Taksas: trumpaplaukis, ilgaplaukis ir vielaplaukis – dydžiai, charakteris ir nugaros sveikata

Taksas – viena atpažįstamiausių šunų siluetų pasaulyje: ilgas kūnas, trumpos kojos, kabančios ausys ir visada budrus žvilgsnis. Dėl formos anglakalbiai jį vadina „dešrelės šunimi“, bet po juokinga išvaizda slypi drąsus urvinis medžiotojas, galintis susiremti su barsuku. Šiandien taksai daugiausia gyvena kaip kompanionai, tačiau jų charakteris liko medžiotojų. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite takso (vok. Dachshund, Dackel, Teckel) kilmę, dydžius, kailio tipus, charakterį ir nugaros priežiūrą.

Kilmė	Vokietija
FCI grupė	4 grupė – taksai (nr. 148)
Dydžiai	standartinis, nykštukinis, triušinis (FCI)
Svoris	standartinio apie 7–15 kg, nykštukinio iki 5 kg
Kailio tipai	trumpaplaukis, ilgaplaukis, vielaplaukis
Spalvos	vienspalvė (raudona, gelsva), dvispalvė (juoda ar ruda su įdegiu), dėmėtoji (dapple), tigrinta
Gyvenimo trukmė	12–16 metų
Būdas	drąsus, budrus, protingas, savarankiškas
Darbinis egzaminas	taip – FCI reikalauja darbinio testo

Taksas – barsukų medžiotojas iš Vokietijos

Vokiškas žodis Dachshund reiškia „barsukų šuo“ (Dachs – barsukas, Hund – šuo). Pirmosios patikimos nuorodos į šią veislę, vadintą „barsukų lindėju“ ar „barsukų kariu“, aptinkamos XVIII a. pradžios knygose; AKC veislės istoriją Vokietijoje skaičiuoja apie 600 metų. Barsukas – grėsmingas priešininkas, sveriantis 11–18 kg, su aštriais dantimis ir nagais, todėl taksams reikėjo drąsos, ištvermės ir stiprybės. Garsus, skalikiškas taksų lojimas taip pat turi darbinę paskirtį: medžiotojas virš žemės iš jo sužinodavo, kur po žeme yra jo šuo.

Pirmieji vokiečių taksai buvo didesni už dabartinius ir svėrė 14–18 kg. Jie medžiojo ne tik barsukus, bet ir lapes, triušius, ieškojo sužeistų elnių, o gaujomis – net šernų. Kabančios ausys saugojo ausies kanalą nuo žemių, o uodega padėdavo pastebėti šunį žolėje ir ištraukti jį iš urvo. Seniausias tipas – trumpaplaukis; iš jo kilo ilgaplaukiai (galbūt su spanielių priemaiša) ir vielaplaukiai, išvesti XIX a. pabaigoje kryžminant su šiurkščiaplaukiais terjerais ir pinčeriais. Taksai buvo mėgstami Europos karališkuosiuose dvaruose, ypač karalienės Viktorijos. AKC veislę pripažino 1885 m., FCI – 1955 m.

Išvaizda: trys dydžiai ir trys kailiai

Taksas – žemas, ilgas, kompaktiškas ir raumeningas šuo su išdidžia galvos laikysena ir budria išraiška. Kūnas ilgas, krūtinė gili, kojos trumpos ir tvirtos, ausys kabančios, uodega tęsia nugaros liniją. FCI išskiria tris dydžius pagal krūtinės apimtį – standartinį, nykštukinį ir triušinį, o AKC – tik du: standartinį (dažniausiai 7–15 kg) ir nykštukinį (iki 5 kg).

Visų dydžių taksai būna trijų kailio tipų. Trumpaplaukis turi trumpą, blizgų, prigludusį kailį. Ilgaplaukio kailis švelnus, ilgesnis ant ausų, krūtinės, kojų ir uodegos. Vielaplaukio kailis šiurkštus, su barzda ir antakiais, išvestas darbui spygliuotuose krūmuose. Spalvos įvairios: raudona, gelsva, juoda ar ruda su įdegiu, dėmėtoji (dapple), tigrinta. Svarbu žinoti, kad dvigubos dėmėtosios (double dapple) šunys, gimę sukryžminus du dėmėtuosius, yra linkę į akių ligas, aklumą ir kurtumą.

Charakteris: drąsus iki nerūpestingumo

AKC taksus apibūdina kaip protingus ir budrius šunis su „didelio šuns“ lojimu, todėl jie geri sargai. Kadangi buvo veisiami savarankiškai medžioti pavojingą grobį, jie drąsūs iki nerūpestingumo ir kartais užsispyrę. Taksai labai socialūs ir nori gyventi kartu su savo žmonėmis, o ne kieme. Jie jautrūs, todėl grubūs žodžiai ir bausmės jiems netinka – geriausiai veikia kantrus, nuoseklus mokymas su pagyrimu ir skanėstais.

Taksai turi puikią uoslę ir stiprų grobio instinktą. Užuodę įdomų pėdsaką, jie gali „negirdėti“ šeimininko komandų, todėl pasivaikščiojimų metu verta naudoti pavadėlį. Su kitais šunimis paprastai sutaria, bet mažus gyvūnus, pavyzdžiui, graužikus, gali laikyti grobiu.

Sveikata: saugokite nugarą

• Tarpslankstelinių diskų ligos. Ilgas stuburas – didžiausia takso rizika. AKC pataria neleisti nutukti, laipioti laiptais ir šokinėti nuo baldų.
• Raumenys. Du vidutinio ilgio pasivaikščiojimai per dieną stiprina raumenis, kurie palaiko nugarą.
• Akys, širdis, girnelės. AKC rekomenduoja girnelių, širdies ir akių patikras.
• Ausys. Kabančias ausis reikia valyti, kad nekiltų uždegimai.

Tinkamai prižiūrimas taksas gyvena 12–16 metų.

Priežiūra pagal kailio tipą

• Trumpaplaukis. Pakanka perbraukti rankšluosčiu ar pirštine.
• Ilgaplaukis. Šukuoti dažniau, ypač už ausų ir ant kojų.
• Vielaplaukis. Kelis kartus per metus trimuoti, barzdą ir antakius pakirpti, šukuoti 1–2 kartus per savaitę.
• Nagai. Visų tipų taksams – karpyti kas mėnesį.

Taksai ir kiti mažieji medžiokliniai šunys

Požymis	Taksas	Biglis	Džeko Raselo terjeras
Svoris	7–15 kg (std.)	9–14 kg	4–7 kg
Medžioklės tipas	urvinis	skalikas	urvinis terjeras
Lojimas	garsus	garsus, kaukiantis	dažnas
Kilmė	Vokietija	Didžioji Britanija	Didžioji Britanija

Taksas tinka mažesniam būstui, bet ne laiptų gyvenimui

Taksas kompaktiškas, linksmas ir prisirišęs prie šeimos, todėl gerai jaučiasi bute. Vis dėlto jo ilga nugara ir medžiotojo charakteris lemia kelis apribojimus.

• Tinka: šeimoms ir vieniems gyvenantiems žmonėms, kurie nori mažo, bet drąsaus šuns, medžiotojams (urviniams šunims skirtos pratybos), miesto ir kaimo gyventojams.
• Netinka: namams su graužikais, tiems, kas nori visiškai paklusnaus šuns, ir būstams, kur šuniui kasdien tektų daug laipioti laiptais.

Nugarą saugo paprasti įpročiai: išlaikyti liekną kūną, neleisti šokinėti nuo sofų ir lovų, o keliant visada prilaikyti ir krūtinę, ir užpakalį.

Kaip išsirinkti takso šuniuką

Pirmiausia pasirinkite dydį ir kailio tipą – nuo jų priklauso priežiūra ir temperamentas: vielaplaukiai dažniau būna energingesni, ilgaplaukiai – ramesni. Paprašykite tėvų girnelių, akių ir širdies patikrų, paklauskite apie nugaros problemas giminėje ir nepirkite dvigubų dėmėtųjų šuniukų. Lietuvoje takso šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus mažus medžioklinius šunis rasite biglio ir Džeko Raselo terjero kortelėse, o lietuvišką skaliką – lietuvių skaliko aprašyme.