Pomeranijos špicas: nykštukinis špicas – charakteris, dydis, kailis ir sveikata

Pomeranijos špicas – mažas purus kamuoliukas su lapės snukučiu, stačiomis ausytėmis ir per nugarą užverstą kupetą uodega. AKC jį vadina idealiu kompanionu: gyvas, protingas, lengvai mokosi triukų ir mielai linksmina savo žmones. Nors sveria vos kelis kilogramus, jo laikysena kaip didelio šuns, o kailis reikalauja daug priežiūros. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite Pomeranijos špico (angl. Pomeranian, vok. Zwergspitz) kilmę, išvaizdą, charakterį, kailio priežiūrą ir sveikatos rizikas.

Kilmė	Vokietija (Pomeranijos regionas)
FCI grupė	5 grupė – špicai ir pirmykščiai šunys; vokiečių špicų atmaina (nr. 97)
Ūgis	apie 15–18 cm (AKC)
Svoris	1,4–3,2 kg
Kailis	gausus dvisluoksnis su apykakle ir kelnaitėmis
Spalvos	oranžinė, juoda, kreminė, balta, ruda, sabalo ir daugelis kitų
Gyvenimo trukmė	12–16 metų
Būdas	budrus, protingas, žaismingas, linkęs loti
Tinka	butui, miestui, šeimoms su vyresniais vaikais

Pomeranijos špicas – sumažintas Arkties šunų giminaitis

Pomeranijos špicas kilęs iš didesnių špicų tipo šunų, artimų Arkties kinkinių šunims, o tiesioginis jo protėvis – vokiečių špicas. Veislė pavadinta Pomeranijos – istorinio regiono prie Baltijos jūros, kuris dabar padalintas tarp Lenkijos ir Vokietijos, – vardu. Ten prieš kelis šimtmečius veisėjai iš stambesnių giminaičių išvedė mažesnius šunis. Kai kuriose šalyse jis vadinamas tiesiog nykštukiniu špicu (vok. Zwergspitz), o FCI jį laiko viena iš vokiečių špicų atmainų.

Veislę ypač išpopuliarino karališkieji šeimininkai. Karalienė Viktorija susižavėjo pomeranais lankydamasi Florencijoje ir tapo rimta veisėja: 1888 m. ji įsigijo mažą raudoną šunelį, o 1891 m. Crufts parodoje pristatė šešis savo veislyno šunis, iš kurių Windsor Marco laimėjo pirmąją vietą. Pasak AKC, Viktorijai priskiriama, kad pomeranai iš maždaug 13 kg sumažėjo iki dabartinio nykštukinio dydžio – vien per jos gyvenimą veislės dydis sumažėjo perpus. Pomeranų turėjo ir Marija Antuanetė, Emilis Zola bei Wolfgangas Amadeusas Mozartas.

Išvaizda: purus kailis ir lapės snukutis

Pomeranas – kompaktiškas, bet tvirtas mažas šuo. Galva su trumpu, lapę primenančiu snukučiu, ausys mažos ir stačios, akys tamsios ir gyvos. Uodega aukštai įaugusi ir užversta ant nugaros, gausiai apaugusi plaukais. Viršutinis kailis aplink kaklą sudaro vešlią apykaklę, o užpakalinės kojos turi purias „kelnaites“. Dvisluoksnis kailis yra pagrindinis veislės bruožas – jis atsikiša nuo kūno, o ne prigula.

Pirmieji pomeranai buvo balti, kartais rudi ar juodi; raudona spalva išpopuliarėjo po Viktorijos raudono šunelio. Šiandien pomeranų spalvų įvairovė didžiausia tarp visų šunų veislių: balta, juoda, ruda, raudona, oranžinė, kreminė, melsva, sabalo, juoda su įdegiu, dėmėta, tigrinta, merle ir jų deriniai. Dažniausios – oranžinė, juoda ir kreminė. Merle spalvos šunys gali būti kurti, akli ar turėti akių defektų, ypač jei abu tėvai merle.

Charakteris: didelio šuns laikysena mažame kūne

AKC pomeraną apibūdina kaip budrų, protingą ir lengvai dresuojamą šunį, kuris lengvai išmoksta triukų ir žaidimų, sėkmingai dalyvauja agility, rally, paklusnumo pratybose ir dirba terapijos šunimi. Jis yra geras mažas sargas, nes pastebi kiekvieną pokytį. Tačiau tas pats budrumas gali virsti įpročiu loti į viską, todėl ramybės reikia mokyti nuo mažens.

Pomeranas tinka šeimoms su vaikais, kurie, kaip sako AKC, jau supranta skirtumą tarp žaislinio šuns ir žaislo. Tvarkos išmokti kartais būna sudėtinga, todėl reikia nuoseklumo ir kantrybės. Šis šuo puikiai jaučiasi ir mieste, ir priemiestyje, nes jam pakanka žaidimų namuose ir trumpų pasivaikščiojimų.

Sveikata: girnelės, trachėja ir oda

• Girnelės išnirimas – Anglijos tyrime pomeranai turėjo didžiausią paplitimą tarp visų veislių (6,5 %).
• Trachėjos kolapsas – sukelia kosulį, primenantį žąsies gagenimą; vedžioti geriau su petnešomis, ne antkakliu.
• Alopecija X – plaukų slinkimas ir odos tamsėjimas; veislė jai ypač linkusi.
• Kiti – skydliaukės funkcijos sutrikimai, širdies nepakankamumas, traukuliai, kriptorchizmas patinams, nutukimas.

Pomeranų vados vienos mažiausių – vidutiniškai 1,9–2,7 šuniuko.

Priežiūra: šukos iki odos ir saugumas

• Kailis. Kartą per savaitę iššukuoti iki pat odos šepečiu su smaigais ir slicker šepečiu; kas 4–6 savaites – kirpykla.
• Dantys. Valyti per savaitinę priežiūrą, nes mažoje burnoje dantys greitai apauga akmenimis.
• Šuoliai. Neleisti šokinėti nuo sofų ir lovų – galima susižeisti sąnarius ar net lūžti kaulą.
• Lauke. Pomeranai prasprūsta pro mažus tarpus tvoroje, o plėšrieji paukščiai gali juos palaikyti triušiais – lauke nepalikti be priežiūros.

Vokiečių špicų dydžiai

Atmaina (FCI)	Dydis	Pastabos
Vilkšpicis (keeshond)	didžiausias	pilkai šešėliuotas
Didysis špicas	didelis	baltas, rudas, juodas
Vidutinis špicas	vidutinis	įvairių spalvų
Mažasis špicas	mažas	įvairių spalvų
Pomeranijos špicas	mažiausias	įvairiausių spalvų

Pomeranijos špicas tinka butui, bet reikia mokyti ramybės

Mažas, purus ir linksmas pomeranas – geras kompanionas tiems, kurie nori nedidelio, bet labai gyvo šuns. Jam pakanka trumpų pasivaikščiojimų ir žaidimų namuose.

• Tinka: butui ir priemiesčio namui, suaugusiems ir šeimoms su vyresniais vaikais, žmonėms, norintiems mokyti šunį triukų ar užsiimti agility.
• Netinka: šeimoms su mažais vaikais, kaimynams, kuriems trukdo lojimas, tiems, kas neturi laiko kailio priežiūrai.

Pomeranai linkę pervertinti savo dydį ir gali užsipulti daug didesnį šunį, todėl pasivaikščiojimuose juos verta laikyti su pavadėliu ir petnešomis, o ne antkakliu, kuris spaudžia trapią trachėją.

Kaip išsirinkti Pomeranijos špico šuniuką

Paprašykite veisėjo tėvų girnelių, širdies ir akių patikrų rezultatų ir paklauskite apie alopeciją X bei trachėjos problemas giminėje. Venkite merle šuniukų iš dviejų merle tėvų ir pasiūlymų apie „mini“ ar „teacup“ pomeranus. Kadangi vados mažos, gero veisėjo šuniuko gali tekti palaukti. Atminkite, kad Pomeranijos špico šuniuką parduoti ar padovanoti galima tik paženklintą mikroschema ir įregistruotą Gyvūnų augintinių registre; kitos taisyklės – gido įžangoje.

Kitus mažus kompanionus rasite čihuahua ir jorkšyro terjero kortelėse, o didesnį špicų giminaitį – samojedo aprašyme.