Bernardinas (Šv. Bernardo šuo): istorija, dydis, charakteris ir priežiūra

Bernardinas – vienas žinomiausių šunų pasaulyje: didžiulis, masyvus, raukšlėta kakta, trumpu snukiu ir tamsiomis akimis, kurių protingas ir draugiškas žvilgsnis, pasak AKC, buvo toks laukiamas sniego įkalintiems Alpių keliautojams. Šis švelnus milžinas tapo gelbėjimo legenda, nors šiandien yra visų pirma šeimos šuo. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite bernardino (Šv. Bernardo šuns, angl. St. Bernard) istoriją, išvaizdą, charakterį ir priežiūrą.

Kilmė	Šveicarija (Didžiojo Šv. Bernardo perėja)
FCI grupė	2 grupė – molosai, kalnų tipas (nr. 61)
Ūgis	patinai 71–76 cm, kalės 66–71 cm (AKC)
Svoris	patinai 64–82 kg, kalės 54–64 kg (AKC)
Kailis	trumpaplaukis arba ilgaplaukis
Spalvos	balta su raudonomis dėmėmis ar raudonu „apsiaustu“
Gyvenimo trukmė	8–10 metų
Būdas	švelnus, kantrus, budrus, mėgsta vaikus
Statusas	Šveicarijos nacionalinis šuo

Bernardinas – Alpių perėjos gelbėtojas

AKC pasakoja, kad 1050 m. vienuolis Bernardas iš Mentono (vėliau paskelbtas šventuoju) Alpių perėjoje, apie 2400 m aukštyje, įkūrė prieglaudą piligrimams, keliaujantiems į Romą. Perėja buvo pavojinga – sniego pusnys čia siekdavo iki 12 metrų. Vienuolyno pirmieji šunys atsirado 1660–1670 m., o per kelis šimtmečius vienuoliai išvedė galingus darbinius šunis, gebančius surasti ir išgelbėti pusnių bei lavinų užverstus keliautojus. Ankstyviausi rašytiniai įrašai apie šunis vienuolyne datuojami 1707 m., o seniausi vaizdai – dviem 1690 m. italų dailininko Salvatoro Rosos paveikslais. Vienuoliai šunų specialiai nemokė – jaunesni mokėsi iš vyresnių.

Garsiausias gelbėtojas – Barry, kuris, pasakojama, išgelbėjo nuo 40 iki 100 žmonių. Jo iškamša saugoma Berno gamtos istorijos muziejuje. 1816–1818 m. atšiaurios žiemos ir lavinos pražudė daug veislinių šunų, todėl XIX a. viduryje išlikę šunys buvo kryžminami su niufaundlendais ir kitomis veislėmis. Dėl to bernardinų išvaizda pasikeitė, o ilgas kailis Alpių sniege apšaldavo ir trukdė gelbėti. Pavadinimas „Šv. Bernardo šuo“ paplito tik XIX a. viduryje – iki tol jie vadinti „šventaisiais šunimis“ ar „Barry šunimis“. 1884 m. kovo 15 d. Bazelyje įkurtas Šveicarijos bernardinų klubas, bernardinas tapo pirmąja veisle Šveicarijos kilmės knygoje, o standartas patvirtintas 1888 m.

Išvaizda: masyvus ir orus

Bernardinas – milžiniškas molosų tipo šuo, kurio standarte gausu žodžių „labai galingas“, „nepaprastai raumeningas“, „įspūdingas“ ir „masyvus“. Patino ūgis turi būti ne mažesnis kaip 70 cm, kalės – mažesnės ir dailesnio sudėjimo. Galva didžiulė, kakta raukšlėta, snukis trumpas, akys tamsios ir protingos. Uodega ilga ir sunki.

Būna dvi kailio atmainos – trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai, kurių priežiūra panaši. Spalva – balta su mažesnėmis ar didesnėmis raudonomis dėmėmis arba su raudonu ar raudonai rudu „apsiaustu“, kuris vertinamas labiausiai. Įdomu, kad senieji vienuolyno darbo šunys buvo mažesni nei šiandieniai parodų bernardinai – maždaug vokiečių aviganio dydžio; milžinais jie tapo, kai parodose išvaizda nusvėrė darbines savybes.

Charakteris: kantrus milžinas

AKC bernardinus vadina malonaus būdo milžinais, budriais ir kantriais kompanionais, ypač mėgstančiais vaikus. Jie geraširdžiai ir trokšta įtikti, todėl pradeda vykdyti komandas vos supratę, ko iš jų tikimasi. Tačiau tokio didelio ir stipraus šuns socializacija ir šuniukų kursai yra absoliučiai būtini – paklusnumas išmoko nešokti ant žmonių, nepargriauti mažų vaikų ir nevogti maisto nuo stalo.

Bernardinui pakanka saikingo judėjimo – vieno ilgo pasivaikščiojimo ar pusvalandžio žaidimų per dieną. Jis mielai lydi šeimininką žygiuose ar kempinge, kai kurie bernardinai traukia vežimėlius su vaikais ir net dalyvauja tempimo varžybose. Labiausiai jie laimingi veikdami kartu su šeima, o reguliariai ilgai palikti vieni gali imti elgtis netinkamai.

Sveikata ir priežiūra

• Skrandžio užsisukimas – didelių giliakrūtinių šunų rizika; būtina žinoti simptomus.
• Klubų ir alkūnių displazija, akių ligos, širdies tyrimai ir degeneracinės mielopatijos DNR testas.
• Karštis. Bernardinas pakelia šiltus orus, jei turi vėsią vietą ir daug vandens, tačiau staigus perėjimas iš vėsios patalpos į karštį jam pavojingas.
• Kailis. Šukuoti kartą per savaitę, šėrimosi metu (du kartus per metus) – kasdien.
• Seilės ir nagai. Turėkite rankšluostį ir reguliariai karpykite nagus.

Bernardinas ir kiti didieji kalnų šunys

Požymis	Bernardinas	Berno zenenhundas	Niufaundlendas
Svoris (patinai)	64–82 kg	36–52 kg	59–68 kg
Kilmė	Šveicarija	Šveicarija	Kanada
Kailis	trumpas arba ilgas	ilgas, trispalvis	ilgas, vandeniui atsparus
Gyvenimo trukmė	8–10 m.	7–10 m.	9–10 m.

Bernardinas tinka erdviems namams ir kantriai šeimai

Bernardinas – ramus, geraširdis ir mylintis vaikus, tačiau jo dydis ir seilės ne kiekvienam priimtini.

• Tinka: šeimoms su vaikais, namui su kiemu, žmonėms, kurie gyvena vėsesniame klimate ir mėgsta ramius pasivaikščiojimus.
• Netinka: mažam butui, tiems, kas nemėgsta seilių ir plaukų, ir šeimininkams, kurie neturės jėgų suvaldyti stipraus šuns.

Bernardino šuniukas auga labai greitai, todėl pirmaisiais metais nereikėtų ilgų bėgimų, šuolių ir laiptų. Karštis jam pavojingas: vasarą reikia šešėlio, gaivaus vandens ir vėsios vietos namuose.

Kaip išsirinkti bernardino šuniuką

Paprašykite veisėjo tėvų klubų, alkūnių, širdies ir akių patikrų bei degeneracinės mielopatijos DNR testo rezultatų. Įvertinkite, ar turite pakankamai vietos, laiko ir lėšų tokiam milžinui – maistas, vaistai ir veterinarija jam kainuoja daugiau. Pamatykite tėvų būdą: jie turi būti ramūs ir draugiški. Atminkite, kad bernardino šuniuką parduoti ar padovanoti galima tik paženklintą mikroschema ir įregistruotą Gyvūnų augintinių registre; kitos taisyklės – gido įžangoje.

Kitus didelius šeimos šunis rasite Berno zenenhundo, niufaundlendo ir vokiečių dogo kortelėse.