Labradoro retriveris (labradoras): charakteris, dydis, ligos, priežiūra ir šuniuko pasirinkimas

Labradoro retriveris – šuo, kurį dažnas atpažįsta iš pirmo žvilgsnio: plati galva, malonios rudos akys, tankus trumpas kailis ir stora, nuolat vizginama „ūdros“ uodega. Iš prigimties tai medžioklinis paukščių atnešėjas, bet šiandien jis labiausiai vertinamas kaip šeimos šuo, vedlys, gelbėtojas ar terapijos šuo. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite labradoro (angl. Labrador Retriever) kilmę, išvaizdą, charakterį, sveikatos rizikas ir praktinius patarimus, kaip išsirinkti šuniuką.

Kilmė	Didžioji Britanija; protėviai – Niufaundlando (Kanada) vandens šunys
FCI grupė	8 grupė – retriveriai, paukščių pakėlėjai ir vandens šunys (nr. 122)
Ūgis	patinai 56–57 cm, kalės 54–56 cm (FCI)
Svoris	patinai 29–36 kg, kalės 25–32 kg
Kailis	trumpas, tankus, šiurkštokas, su vandeniui atspariu poplaukiu
Spalvos	juoda, gelsva, šokoladinė
Gyvenimo trukmė	11–13 metų
Būdas	draugiškas, paklusnus, energingas, neagresyvus
Tinka	šeimai su vaikais, aktyviems žmonėms, darbui

Labradoro retriveris kilęs iš Niufaundlando žvejų šunų

Nors veislė vadinama Labradoro vardu, jos protėviai gyveno kaimyninėje Niufaundlando saloje. Ten europiečių naujakurių veisti Šv. Jono vandens šunys padėdavo žvejams: iš ledinio Šiaurės Atlanto vandens grąžindavo nuo tinklų nuslydusias žuvis ir tempdavo virves. Trumpas tankus kailis buvo pranašumas – ilgaplaukiai šunys, išlipę iš vandens žiemą, apšaldavo ledu. Kaip šie šunys gavo Labradoro vardą, nėra aišku, bet pavadinimas prigijo.

XIX a. 4-ajame dešimtmetyje 10-asis Houmo grafas ir jo sūnėnai Bakliu hercogas bei lordas Džonas Skotas parsigabeno tokių šunų į Angliją kaip medžioklinių šunų. 9-ajame dešimtmetyje Malmsberio grafas, Bakliu hercogas ir Houmo grafas bendromis jėgomis suformavo veislę: šunys Buccleuch Avon ir Buccleuch Ned laikomi visų šiuolaikinių labradorų protėviais. Iki 1870 m. pavadinimas „labradoro retriveris“ Anglijoje tapo įprastas, 1892 m. užfiksuoti pirmieji šokoladiniai šuniukai, o 1899 m. – pirmasis gelsvas. Britų Kinologų klubas veislę pripažino 1903 m., AKC pirmąjį labradorą užregistravo 1917 m., o FCI veislę galutinai patvirtino 1954 m.

Išvaizda: tvirtas atletas su „ūdros“ uodega

Labradoras – vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo šuo, kurio kūno ilgis nuo keteros iki uodegos pagrindo maždaug lygus ūgiui. Galva plati, su aiškiu perėjimu nuo kaktos į snukį, akys rudos arba riešuto spalvos, ausys kabančios ir prigludusios. Krūtinė gili ir plati, juosmuo trumpas ir tvirtas. Ypatingas bruožas – uodega: stora prie pagrindo, palaipsniui siaurėjanti ir tankiai apaugusi trumpais plaukais, ji plaukiant veikia kaip vairas.

Kailis trumpas, tiesus, tankus ir šiek tiek šiurkštus, su minkštu poplaukiu, kuris saugo nuo šalčio ir vandens. Registruojamos tik trys spalvos – juoda, gelsva (nuo kreminės iki rausvos lapės atspalvio) ir šokoladinė, o visų trijų spalvų šuniukų gali gimti toje pačioje vadoje. Spalvą lemia trys genai, todėl vien iš tėvų spalvos ne visada galima nuspėti šuniukų spalvą. Dėl atrankos skirtingiems tikslams susiformavo dvi linijos: lengvesnės, energingesnės darbinės ir stambesnės, ramesnės parodinės.

Charakteris: draugiškas visiems, bet ne tingus

Standarte labradoro būdas aprašomas kaip geras, bendraujantis ir paklusnus, trokštantis įtikti ir neagresyvus nei žmonėms, nei gyvūnams. AKC pabrėžia, kad tikras veislės temperamentas yra toks pat svarbus požymis kaip ir „ūdros“ uodega. Labradorai prisiriša prie visos šeimos, gerai sutaria su vaikais ir kitais šunimis, todėl kaip sargai jie silpni – svetimą greičiau pasveikins nei sulos.

Ramaus būdo nereikia painioti su mažu energijos poreikiu. Tai labai aktyvi veislė, kuriai kasdien reikia ilgų pasivaikščiojimų, atnešimo žaidimų ir, jei tik įmanoma, plaukiojimo. Neišnaudojęs energijos labradoras ima graužti daiktus ar šokinėti ant žmonių. Dėl stabilios nervų sistemos ir noro dirbti jie puikiai tinka vedliais: 2006 m. tyrime labradorai ir jų mišrūnai su auksaspalviais retriveriais turėjo didžiausią sėkmės rodiklį tarp vedlių kandidatų.

Sveikata: sąnariai, akys ir svoris

Labradorai apskritai tvirti, tačiau veislėje yra keletas žinomų rizikų, kurias atsakingas veisėjas tikrina:

• Klubų ir alkūnių displazija – ypač stambesnių šunų; tėvai turi turėti rentgeno vertinimus.
• Akių ligos – progresuojanti tinklainės atrofija (PRA-prcd, yra DNR testas), katarakta, tinklainės displazija.
• Krūvio sukeltas kolapsas (EIC) – jauniems šunims po trumpo intensyvaus krūvio gali atsirasti silpnumas ir dezorientacija; DNR testas leidžia išvengti ligos vadose.
• Skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas – pavojinga būklė, būdinga stambiems giliakrūtiniams šunims.
• Nutukimas – dalis labradorų turi POMC geno pakitimą, dėl kurio jie nuolat jaučiasi alkani.

Tyrimai rodo ir polinkį į lėtinį kepenų uždegimą. Vidutinė gyvenimo trukmė siekia 11–13 metų, o šokoladinių labradorų – šiek tiek trumpesnė.

Priežiūra: daug judėjimo ir saikingas maistas

• Judėjimas. Bent dvi ilgos išvykos per dieną, atnešimo žaidimai, plaukiojimas, šunų sportas (agility, pėdsekystė).
• Mityba. Kokybiškas amžių atitinkantis maistas, porcijos sveriamos, skanėstai – iš dienos normos.
• Kailis. Dvisluoksnis kailis šeriasi, todėl šukuoti bent kartą per savaitę, šėrimosi metu – dažniau.
• Dresūra. Socializacija nuo 7 savaičių iki 4 mėnesių ir šuniukų kursai – būtini dėl jėgos ir energijos.

Labradoras, auksaspalvis retriveris ir vokiečių aviganis

Požymis	Labradoro retriveris	Auksaspalvis retriveris	Vokiečių aviganis
Kailis	trumpas, tankus	ilgesnis, banguotas	vidutinis, dvisluoksnis
Svoris (patinai)	29–36 kg	29–34 kg	30–40 kg
Sargo instinktas	silpnas	silpnas	stiprus
AKC populiarumas	2 vieta	3 vieta	4 vieta

Kaip išsirinkti labradoro šuniuką

Ieškokite veisėjo, kurio šunys registruoti LKD ar kitoje FCI narėje ir kurio veislinių šunų sveikatos testai (klubai, alkūnės, akys, DNR) pateikiami raštu. Paklauskite, ar tėvai iš darbinės ar parodinės linijos – nuo to priklauso energija. Pamatykite motiną, jos būdą ir sąlygas. Lietuvoje šuniukas prieš perduodant naujam savininkui turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, o ES reglamentas 2026/1818 nuo 2028 m. draus šuniukus atskirti nuo motinos anksčiau nei 8 savaičių. Daugiau apie taisykles – gido įžangoje.

Panašias veisles rasite auksaspalvio retriverio ir vokiečių aviganio kortelėse, o didelį vandens šunį – niufaundlendo aprašyme.