Briuselio grifonas: istorija, atmainos, charakteris ir priežiūra

Briuselio grifonas – mažas, kresnas šunelis su barzda, ūsais ir didelėmis juodomis akimis, kurias AKC vadina „beveik žmogiškomis“. Su barzda dengiančia trumpą snukį jis atrodo kaip pasaulį mačiusi, prancūziškai kalbanti filosofo figūra. AKC teigia, kad sveriant ne daugiau kaip 5,4 kg, šiame žmogiškame žaisliniame šunyje yra pakankamai asmenybės dešimčiai paprastų šunų. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite Briuselio grifono (pranc. Griffon Bruxellois) istoriją, atmainas, charakterį ir priežiūrą.

Kilmė	Belgija (Briuselis)
FCI grupė	9 grupė – mažieji Belgijos šunys, grifonai (nr. 80)
Ūgis	18–25 cm (AKC); 23–28 cm (Vikipedija)
Svoris	apie 3,6–5,4 kg
Kailis	šiurkštus (Briuselio ir belgų grifonai) arba lygus (mažasis brabansonas)
Spalvos	raudona, juoda su rausvai ruda, juoda su įdegiu, juoda
Gyvenimo trukmė	12–15 metų
Būdas	protingas, jautrus, prisirišęs, budrus
Tinka	suaugusiems, ramiai šeimai, butui

Grifonas – nuo arklidžių iki karališkojo dvaro

Grifonų tipo šunys Europoje žinomi šimtmečius – Jano van Eycko 1434 m. paveiksle „Arnolfinių pora“ matome šiurkščiaplaukį šunelį, laikomą tolimu grifono protėviu. Tikroji veislės istorija prasideda Briuselyje XIX a. pradžioje. Briuselio vežėjai savo arklidėse laikė mažus, afenpinčerį primenančius šiurkščiaplaukius žiurkių gaudytojus – vadinamuosius arklidžių grifonus (griffons d'écurie), giminingus olandų smoushondui. Vežėjai juos kryžmino su atvežtiniais žaisliniais šunimis – mopsais, karaliaus Čarlzo spanieliais ir, galbūt, senąja belgų brabansonų veisle ar net jorkšyro terjerais.

Iš mopsų atėjo trumpas juodas kailis, iš kurio išsivystė lygiaplaukis mažasis brabansonas, o iš spanielių – sodri raudona ir juoda su įdegiu spalvos. Pirmasis Briuselio grifonas į Belgijos kilmės knygą (LOSH) įrašytas 1883 m. Veislę išgarsino karalienė Marija Henrieta – aistringa šunų mylėtoja, kuri lankė parodas ir pati veisė grifonus. Abu pasauliniai karai buvo pražūtingi: po Antrojo pasaulinio karo Belgijoje grifonų beveik neliko, ir veislė išliko daugiausia Didžiosios Britanijos veisėjų dėka. FCI ją pripažino 1954 m.

Išvaizda: barzda, ūsai ir išraiškingos akys

Grifonas – mažas, bet tvirto sudėjimo šuo kresnu kūnu ir ryžtinga ristele. Galva kupolinė, nosis trumpa, sąkandis apatinis. Didelės juodos akys su barzda ir ūsais aplink trumpą snukį suteikia žmogišką išraišką – sakoma, kad grifonų veidai įkvėpė „Žvaigždžių karų“ ivokus. Vidutinis suaugęs grifonas yra 23–28 cm ūgio ir sveria 4–5 kg.

Trys atmainos skiriasi kailiu ir spalva. Briuselio grifonas – šiurkščiaplaukis, raudonas. Belgų grifonas – šiurkščiaplaukis, juodas, juodas su rausvai ruda ar juodas su įdegiu. Mažasis brabansonas – lygiaplaukis, kaip mopsas. FCI jas laiko atskiromis veislėmis, o kai kurie standartai – vienos veislės atmainomis, panašiai kaip belgų aviganius. Lygiaplaukį grifoną prižiūrėti lengva, o šiurkščiaplaukį reikia šukuoti kas savaitę.

Charakteris: didelė asmenybė mažame kūne

AKC grifonus apibūdina kaip budrius, socialius ir lengvai mokomus šunis, kurie stipriai prisiriša prie savo žmogaus ir yra komiškai savimi patenkinti. Jie žaismingi ir energingi, labai protingi, todėl dažnai sėkmingai dalyvauja paklusnumo, agility ir pėdsekystės varžybose. Kaip ir daugelis žaislinių veislių, grifonai lėčiau išmoksta tvarkytis.

Grifonai turi labai jautrų būdą ir žemą vienatvės slenkstį – jie nori būti šalia savo žmogaus, o ilgai palikti vieni kenčia. Dėl mažo dydžio ir jautrumo jie netinka šiurkštiems vaikų žaidimams, todėl labiausiai tinka suaugusiems ar šeimoms su vyresniais, ramiais vaikais. Grifonams reikia bent pusvalandžio saikingo judėjimo per dieną – jie mėgsta lakstyti ir žaisti su kamuoliuku kartu su šeimininku.

Sveikata

• Kvėpavimas. Kaip visi trumpasnukiai, grifonai knarkia ir sunkiau kvėpuoja saulėtu, karštu ar drėgnu oru.
• Akys. Katarakta ir kiti akių defektai – oftalmologo patikra.
• Sąnariai. Girnelės išnirimas ir klubų displazija.
• Širdis – veisiamų šunų tyrimai.
• Dantys ir ausys – reguliari priežiūra.

Priežiūra

• Kailis. Lygiaplaukiams – retkarčiais perbraukti; šiurkščiaplaukiams – šukuoti kas savaitę, kelis kartus per metus išpešioti.
• Barzda. Valyti po ėdimo.
• Karštis. Vasarą – vėsi vieta ir trumpi pasivaikščiojimai.
• Uodega ir ausys. Natūralios – ES reglamentas 2026/1818 karpymą ir trumpinimą be medicininės priežasties draudžia.

Požymis	Briuselio grifonas	Jorkšyro terjeras	Mopsas
Svoris	3,6–5,4 kg	iki 3,2 kg	6–8 kg
Snukis	trumpas, su barzda	vidutinis	labai trumpas
Kilmė	Belgija	Didžioji Britanija	Kinija
Kailis	šiurkštus arba lygus	ilgas, šilkinis	trumpas

Briuselio grifonas tinka suaugusiems, kurie daug laiko būna namuose

Grifonas – mažas, protingas ir labai prisirišęs prie savo žmogaus. Jis nori būti visur, kur yra šeimininkas, todėl geriausiai jaučiasi su tais, kurie dirba namuose ar daug keliauja kartu.

• Tinka: suaugusiems ir senjorams, butui, šeimoms su vyresniais ramiais vaikais, žmonėms, norintiems užsiimti paklusnumo ar agility sportu su mažu šunimi.
• Netinka: šeimoms su mažais vaikais, tiems, kas šunį dažnai paliks vieną, ir karštam būstui be vėsinimo.

Šiurkščiaplaukius grifonus reikia reguliariai pešti, o lygiaplaukiams mažiesiems brabantams pakanka šepečio. Kadangi snukis trumpas, vasarą grifonus verta saugoti nuo perkaitimo, o akis – nuo sužeidimų tankiuose krūmuose. Išeinant į lauką verta naudoti petnešas, o ne antkaklį.

Kaip išsirinkti grifono šuniuką

Grifonai nėra gausi veislė, todėl gero veisėjo šuniuko gali tekti palaukti ar važiuoti toliau. Paprašykite tėvų širdies, akių, girnelių ir klubų patikrų rezultatų, pamatykite, kaip jie kvėpuoja ir juda. Nuspręskite, kurios atmainos – šiurkščiaplaukės ar lygiaplaukės – norite. Lietuvoje grifono šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus mažus kompanionus rasite jorkšyro terjero, mopso ir čihuahua kortelėse.