Akita inu: japonų ir amerikiečių akita – charakteris, dydis, Hačiko ir priežiūra

Akita – didelis, tvirtas, sunkių kaulų špicų tipo šuo plačia galva, mažomis stačiomis ausimis ir ant nugaros užsirietusia kupeta uodega. Japonijoje akita gerbiama kaip šeimos sergėtoja ir sveikatos, laimės bei ilgo gyvenimo simbolis – gimus vaikui tėvams dažnai dovanojama akitos statulėlė. Pasaulyje veislę išgarsino legendinis ištikimasis Hačiko. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite akita inu istoriją, japonų ir amerikiečių akitų skirtumus, charakterį, priežiūrą ir sveikatą.

Kilmė	Japonija (Akitos prefektūra)
FCI grupė	5 grupė – špicai ir pirmykščiai šunys (japonų akita nr. 255)
Ūgis	patinai 66–71 cm, kalės 61–66 cm (AKC)
Svoris	patinai 45–59 kg, kalės 32–45 kg (AKC)
Kailis	storas dvisluoksnis, tankus poplaukis
Spalvos	japonų – raudona, sezamo, tigrinta, balta; amerikiečių – įvairios
Gyvenimo trukmė	10–14 metų
Būdas	oru, ramu, ištikima, saugantis, savarankiška
Tinka	patyrusiems šeimininkams be kitų dominuojančių šunų

Akita kilo iš šiaurės Japonijos medžiotojų ir sargų

Šiaurės Japonijos Tohoku regione nuo seno gyveno matagi medžiotojai, kurie su vidutinio dydžio matagi šunimis sekė ir medžiojo juodąsias meškas, šernus ir serovus sniegu padengtuose kalnuose. Tiesioginis akitos protėvis – Odatės apylinkių šuo, kurį samurajai ir turtingi ūkininkai laikė kaip sargą ir kovų šunį; iki 1931 m. jis vadintas Odatės šunimi. AKC pasakoja, kad XVII a. pradžioje į Akitos prefektūrą ištremtas didikas skatino savo vasalus varžytis veisiant didelį ir universalų medžioklės šunį, kuris gaujomis medžiojo šernus, elnius ir lokius. Kurį laiką akitas laikyti galėjo tik imperatoriaus šeima ir dvaras.

XIX–XX a. akitos buvo kryžminamos su tosa kovų šunimis ir užsienio veislėmis, todėl prarado vienodumą. 1931 m. akita paskelbta Japonijos gamtos paminklu, Odatės meras įkūrė draugiją grynajai akitai išsaugoti, o 1934 m. paskelbtas pirmasis standartas. Antrojo pasaulinio karo metais valdžia įsakė išnaikinti nekarinius šunis, todėl dalis akitų buvo kryžminamos su vokiečių aviganiais. Po karo JAV kariai parsivežė stambesnių akitų, iš kurių susiformavo amerikiečių tipas. FCI 1999 m. veisles atskyrė, amerikiečių tipą 2006 m. pavadindama amerikiečių akita, o AKC atskyrė jas 2020 m.

Hačiko – ištikimybės simbolis

Hačiko gimė 1923 m. ir priklausė Tokijo profesoriui Hidesaburō Uenui, gyvenusiam netoli Šibujos geležinkelio stoties. Šuo kasdien lydėdavo šeimininką į stotį ir jo sulaukdavo. 1925 m. gegužės 25 d. profesorius mirė darbe nuo galvos smegenų kraujavimo, tačiau Hačiko dar devynerius metus kasdien ėjo į stotį jo laukti. 1934 m., neilgai prieš šuns mirtį, stotyje pastatyta bronzinė jo statula; karo metais ji buvo išlydyta, bet vėliau atkurta, o nuo 1936 m. kiekvieną kovo 8 d. Šibujoje vyksta atminimo ceremonija. Ši istorija padėjo akitai išgarsėti pasaulyje, o AKC Hačiko vadina vienu brangiausių Japonijos simbolių.

Išvaizda: masyvus špicas su kupeta uodega

Akita – stambus, raumeningas, sunkių kaulų šuo. Galva plati ir masyvi, ją atsveria pilna, ant nugaros užsirietusi uodega. Stačios ausys ir tamsios, blizgančios akys suteikia budrumo išraišką – svarbiausią veislės bruožą. Kailis storas, dvisluoksnis, su tankiu poplaukiu, sukurtas atšiaurioms šiaurės Japonijos žiemoms. Japonų akita yra lengvesnė, lapiškesnio snukio, jos spalvos – raudona, sezamo, tigrinta ir balta, su kreminėmis ar baltomis žymėmis. Amerikiečių akita masyvesnė, dažnai su juoda kauke ir įvairesnių spalvų.

Charakteris: ramus, orus ir saugantis

AKC akitas apibūdina kaip ramias ir labai švarias, atsargias su svetimais ir dažnai nepakančias kitiems gyvūnams. Su šeima ir draugais jos atskleidžia savo kvailiojančią, meilią pusę ir trokšta žmonių draugijos. Akita – instinktyvi sergėtoja, savarankiškai mąstanti ir užsispyrusi, todėl didžiulio ir labai stipraus šuns nuoseklus mokymas turi prasidėti dar šuniuko amžiuje. Ankstyva ir plati socializacija su žmonėmis ir kitais šunimis yra būtina.

Akita nėra itin aktyvi veislė, bet jai reikia vidutinio krūvio: bent kartą per dieną bėgimo ar sparčaus pasivaikščiojimo. Pakankamai judėdamos akitos gerai jaučiasi net nedideliuose namuose, nes buvo veisiamos ne tik medžioklei, bet ir kaip namų sargai.

Sveikata ir priežiūra

• Skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas – skubios pagalbos reikalaujanti būklė; būtina žinoti požymius.
• Klubų displazija – tėvų rentgeno vertinimai.
• Akių ir skydliaukės ligos – veisiamų šunų patikros.
• Kailis. Šukuoti bent kartą per savaitę, o du kartus per metus, kai poplaukis krenta kuokštais, – kasdien.
• Nagai ir dantys. Reguliariai karpyti ir valyti.

Japonų ir amerikiečių akita

Požymis	Japonų akita	Amerikiečių akita
FCI pripažinimas	nuo 1964 m.	atskira veislė nuo 1999 m.
Sudėjimas	lengvesnis, lapiškas snukis	masyvesnis, plati galva
Spalvos	raudona, sezamo, tigrinta, balta	įvairios, dažnai su juoda kauke
Kilmė	Japonija	JAV (iš japonų akitų)

Akitai reikia aiškių taisyklių ir ramių namų

Akita – rimtas šuo, kurio auklėjimas prasideda pirmą dieną. Jos savarankiškumas reiškia, kad šuo pats sprendžia, ar komanda verta vykdyti, todėl taisyklės turi būti aiškios ir nuoseklios.

• Kitų gyvūnų klausimas: akitos dažnai nepakančios tos pačios lyties šunims, todėl namuose geriausia laikyti vieną šunį arba priešingos lyties porą.
• Svečiai: akita atsargi su svetimais, todėl ją reikia mokyti priimti svečius ramiai, o ne saugoti nuo jų namus.
• Šėrimasis: du kartus per metus storas poplaukis krenta labai gausiai – tada šukuoti reikia kasdien.

Tinkamai išauklėta akita – ištikimas, tylus ir švarus šeimos narys, kuris lojimu netrukdo kaimynams.

Kam tinka akita ir kaip išsirinkti šuniuką

Akita tinka patyrusiam, ramiam ir nuosekliam šeimininkui, kuris vertina orų, savarankišką šunį ir neturi namuose kitų dominuojančių šunų. Pirmiausia nuspręskite, kurios veislės – japonų ar amerikiečių – akitos norite, nes tai skirtingos veislės su skirtingais standartais. Rinkitės veisėją, kurio šunys turi kilmės dokumentus, klubų, akių ir skydliaukės patikras, ir pamatykite tėvų būdą. Lietuvoje akitos šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Mažesnę japonų veislę rasite šiba inu kortelėje, o kitus šiaurės špicus – Sibiro haskio ir Aliaskos malamuto aprašymuose.