Berno zenenhundas: charakteris, dydis, sveikata, gyvenimo trukmė ir priežiūra

Berno zenenhundas – didelis, galingas ir darbui sukurtas šuo, kuris kartu yra vienas švelniausių šeimos šunų. Jo blizgus juodas kailis su baltu „Šveicarijos kryžiumi“ ant krūtinės ir rūdžių spalvos žymėmis virš akių bei ant kojų – vienas atpažįstamiausių šunų pasaulyje. AKC jį apibūdina kaip ramų šunį, kuris visada pasiruošęs pažaisti su šeimininku, dėl kurio ir gyvena. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite Berno zenenhundo (vok. Berner Sennenhund) istoriją, išvaizdą, charakterį ir sveikatos rizikas.

Kilmė	Šveicarija (Berno kantonas)
FCI grupė	2 grupė – šveicarų kalnų ir galvijų šunys (nr. 45)
Ūgis	patinai 64–70 cm, kalės 58–66 cm
Svoris	patinai 36–52 kg, kalės 32–43 kg
Kailis	ilgas, tankus, šilkinis, su poplaukiu
Spalvos	juoda su balta ir rūdžių spalvos žymėmis
Gyvenimo trukmė	7–10 metų
Būdas	švelnus, ramus, prisirišęs, santūrus su svetimais
Tinka	šeimoms su vaikais, vėsesniam klimatui

Berno zenenhundas – Šveicarijos „sūrio šuo“

Berno zenenhundas – vienas iš keturių šveicarų zenenhundų, kurių protėviai siejami su romėnų mastifais. Vardas kilęs iš Berno kantono ir vokiškų žodžių Senne (Alpių ganykla, ten dirbę piemenys ir pieninininkai) bei Hund (šuo). Kai kur jis vadintas Dürrbachhund – pagal mažą Diurbacho vietovę, kur šių šunų buvo ypač daug. Ūkininkai jais saugojo sodybas, ginė galvijus iš ūkių į Alpių ganyklas ir kinkė į vežimėlius su pienu bei sūriu, todėl vietiniai juos vadino „sūrio šunimis“. AKC pabrėžia, kad zenenhundai gali tempti kelis kartus už save sunkesnį krovinį.

XIX a. pabaigoje šių šunų mažėjo, o išlikusių kokybė buvo prasta. XX a. pradžioje mėgėjai ėmė rodyti likusius šunis parodose Berne, o 1907 m. keli Burgdorfo apylinkių veisėjai, vadovaujami gerbiamo kinologo profesoriaus Alberto Heimo, įkūrė pirmąjį veislės klubą ir parašė standartą. Jau 1910 m. buvo užregistruoti 107 šunys, o 1912 m. veislė oficialiai pripažinta. 1926 m. Kanzaso ūkininkas atsivežė pirmąją porą į JAV, AKC veislę pripažino 1937 m., FCI – 1954 m. Vokiškai kalbančiose šalyse tai vienas populiariausių šeimos šunų.

Išvaizda: trispalvis kalnų milžinas

Zenenhundas – didelis, sunkus, labai raumeningas šuo plačia, stipria nugara, šiek tiek ilgesnis nei aukštas. Galva plokščia viršuje, ausys vidutinės, trikampės, aukštai įaugusios ir apvaliais galais, akys tamsios ir protingos. Uodega kupeta, nešiojama žemai. Tai vadinamoji „sausos burnos“ veislė, kuri mažai seilėjasi.

Iš keturių zenenhundų tik berniečio kailis ilgas – tankus, šilkinis, vidutinio ilgio, su vilnoniu poplaukiu. Spalva – juoda su balta krūtine ir rūdžių spalvos žymėmis virš akių, ant skruostų, kojų priekio ir aplink baltą krūtinę. Idealiai pažymėtas šuo turi baltą „pasagą“ aplink visada juodą nosį ir baltą „Šveicarijos kryžių“ ant krūtinės. AKC standartas diskvalifikuoja mėlynas akis ir bet kokią kitą pagrindinę spalvą nei juoda.

Charakteris: švelnus milžinas

AKC zenenhundus apibūdina kaip ramius, meilius ir trokštančius įtikti šeimininkui. Jie sutaria su visa šeima ir yra ypač švelnūs su vaikais, nors dažnai labiausiai prisiriša prie vieno „laimingojo“ žmogaus. Su svetimais berniečiai laikosi oriai ir santūriai – atrodo įspūdingai, bet nėra grėsmingi. Jie protingi ir lengvai mokosi, bet jautrūs: grubūs pataisymai ir griežti metodai jiems netinka.

Zenenhundas nori gyventi su savo šeima – reguliariai ilgam paliktas vienas jis gali imti elgtis netinkamai. Jam patinka ilgi pasivaikščiojimai, žygiai, kempingas, vaikų vežiojimas vežimėliu ir net tempimo varžybos. Kaip didelei veislei, jam ypač svarbi ankstyva socializacija ir paklusnumo mokymas.

Sveikata: trumpas gyvenimas ir svarbūs tyrimai

• Vėžys – veislėje labai dažnas; viename tyrime jis lėmė 55 % mirčių.
• Alkūnių ir klubų displazija – alkūnių displazijos paplitimas tyrimuose siekia 14–26 %.
• Degeneracinė mielopatija – yra dvi DNR testuojamos mutacijos, iš jų viena būdinga tik berniečiams.
• Inkstų ligos – Šveicarijos tyrime inkstų ligų dažnis buvo didesnis nei bet kurios kitos veislės.
• Skrandžio užsisukimas, kraujo ligos, progresuojanti tinklainės atrofija.

Priežiūra

• Kailis. Šukuoti kartą per savaitę, šėrimosi metu – kasdien; susivėlimus išpainioti slicker šepečiu ar metalinėmis šukomis.
• Judėjimas. Bent pusvalandis vidutinio krūvio per dieną; šuniukų sąnarių neperkrauti.
• Karštis. Mėgsta šaltį, todėl vasarą – šešėlis, vanduo ir pasivaikščiojimai vėsiu metu.
• Ausys, nagai, dantys. Reguliari apžiūra ir priežiūra.

Keturi šveicarų zenenhundai

Veislė	Dydis	Kailis
Berno zenenhundas	didelis	ilgas, trispalvis
Didysis šveicarų zenenhundas	didžiausias	trumpas, trispalvis
Apencelio zenenhundas	vidutinis	trumpas, trispalvis
Entlebucho zenenhundas	mažiausias	trumpas, trispalvis

Berno zenenhundas tinka šeimai, kuri gyvena vėsiau ir turi vietos

Zenenhundas – vienas švelniausių didelių šunų, tačiau jo dydis, storas kailis ir trumpesnis gyvenimas reikalauja apgalvoto sprendimo.

• Tinka: šeimoms su vaikais, namui su kiemu, žmonėms, kurie mėgsta žygius ir kempingą, gyventi vėsesniame klimate.
• Netinka: mažam butui be lifto, tiems, kas šunį dažnai paliks vieną, ir šeimoms, kurioms sunku susitaikyti su didesnėmis veterinarinėmis išlaidomis.

Lietuvos klimatas zenenhundui palankus: žiemą jis mielai voliojasi sniege, o karštomis vasaros dienomis jam reikia šešėlio, vandens ir pasivaikščiojimų tik vėsiu paros metu.

Kaip išsirinkti Berno zenenhundo šuniuką

Kadangi veislė gyvena trumpai, ypač svarbu rinktis veisėją, kuris tiria tėvų klubus, alkūnes, širdį, akis ir degeneracinės mielopatijos DNR testus bei žino savo linijų ilgaamžiškumą. Paklauskite, kiek gyveno šuniuko seneliai ir proseneliai. Pamatykite motinos būdą – ji turi būti rami ir draugiška. Lietuvoje Berno zenenhundo šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus didelius šeimos šunis rasite bernardino, niufaundlendo ir auksaspalvio retriverio kortelėse.