Biglis: charakteris, dydis, priežiūra, sveikata ir ką žinoti prieš įsigyjant

Biglis – šuo, kurio didelėms rudoms akims ir ilgoms kabančioms ausims sunku atsispirti. AKC jį apibūdina kaip puikų medžioklinį šunį, ištikimą kompanioną ir linksmą, nerūpestingą šeimos narį. Bigliai buvo veisiami medžioti gaujomis, todėl jie mėgsta draugiją ir paprastai sutaria su visais. Tačiau po mielu snukiu slypi atkaklus skalikas, kurį jo nosis gali nuvesti labai toli. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite biglio (angl. Beagle) kilmę, išvaizdą, charakterį, priežiūrą ir sveikatą.

Kilmė	Didžioji Britanija
FCI grupė	6 grupė – skalikai ir giminingos veislės (nr. 161)
Ūgis	33–40 cm (FCI); AKC – iki 33 cm arba 33–38 cm
Svoris	apie 9–14 kg
Kailis	trumpas, tankus, dvisluoksnis
Spalvos	trispalvė, raudona su balta, citrininė ir kitos skalikų spalvos
Gyvenimo trukmė	10–15 metų
Būdas	linksmas, draugiškas, smalsus, atkaklus
Darbinis egzaminas	taip – FCI reikalauja darbinio testo

Biglis – pėsčiųjų medžiotojų skalikas

Biglių kilmė neaiški, o net vardo kilmė ginčytina: vieni jį sieja su gėlų žodžiu beag („mažas“), kiti – su prancūzišku žodžiu, apibūdinančiu skalikų balsą medžioklėje. Jau viduramžiais Anglijoje „bigliais“ vadinti maži skalikai. Eduardas II ir Henrikas VII laikė „pirštininių biglių“ gaujas, o karalienė Elžbieta I – vos 20–23 cm „kišeninius“ biglius, kurie medžioklėje keliaudavo balnakrepšiuose. Ji juos vadino „dainuojančiais bigliais“ ir leisdavo jiems lakstyti tarp lėkščių per karališkas vaišes. Ši smulki linija vėliau išnyko.

XVIII a. kiškiams ir triušiams medžioti naudotos dvi veislės – stambus, lėtas, bet puikios uoslės Pietų skalikas ir greitesnis Šiaurės biglis. XIX a. 4-ajame dešimtmetyje kunigas Phillipas Honeywoodas Esekse subūrė biglių gaują, kuri laikoma šiuolaikinės veislės pagrindu, o Thomas Johnsonas veislę ištobulino, kad šunys būtų ir gražūs, ir geri medžiotojai. AKC pabrėžia biglio, kaip „pėdžiojamojo“ skaliko, reikšmę: skirtingai nei lapių skalikai, jį galėjo sekti pėsčiomis tie, kurie neturėjo arklio. AKC pirmąjį biglį, vardu Blunder, užregistravo 1885 m., FCI veislę pripažino 1955 m.

Išvaizda: mažas, bet „didelis savo coliams“

Biglis – tvirtas, kompaktiškas šuo, apie kurį sakoma, kad jis „didelis savo coliams“. Galva plati, su ilgomis, žemai įaugusiomis kabančiomis ausimis ir didelėmis rudomis ar riešuto spalvos akimis, kurios suteikia jam maldaujančią išraišką. Krūtinė gili, kojos tvirtos, uodega nešiojama linksmai, su baltu galiuku, kad medžioklėje šunį būtų galima matyti aukštoje žolėje. Kailis trumpas, tankus ir dvisluoksnis, žiemą sutankėja.

Dažniausios spalvos – trispalvė (juoda, ruda ir balta), raudona su balta ir citrininė. AKC biglius skirsto į dvi atmainas pagal ūgį: iki 33 cm ir 33–38 cm, o FCI standartas nurodo 33–40 cm ūgį. Biglis primena gerokai didesnį lapių skaliką, tik yra mažesnis ir lėtesnis.

Charakteris: linksmas gaujos šuo su atkaklia nosimi

AKC biglius vadina linksmais, mylinčiais, laimingais ir draugiškais – tai savybės, dėl kurių jie yra puikūs šeimos šunys. Jie smalsūs, protingi ir energingi, mėgsta žaisti ir būti su žmonėmis. Lietuviškoje Vikipedijoje pabrėžiama, kad bigliai labai nepriklausomi ir savarankiški, todėl dresuojant reikia daug kantrybės, o griežti metodai jiems netinka – geriausiai veikia skanėstai ir pozityvus mokymas.

Bigliai buvo veisiami dirbti gaujomis, todėl ilgai palikti vieni nuobodžiauja ir gali tapti destruktyvūs. Tam padeda žmogaus arba kito šuns kompanija. Puiki biglio uoslė naudojama ir darbe: dėl jos ir draugiškumo bigliai dirba oro uostų karantino tarnybose, ieškodami draudžiamų žemės ūkio produktų ir maisto.

Sveikata ir svoris

• Klubų displazija ir girnelės išnirimas – veisiamų šunų patikros.
• Epilepsija ir skydliaukės funkcijos sutrikimai (hipotireozė).
• Musladino-Lueke sindromas – paveldima jungiamojo audinio liga, kuriai yra DNR testas.
• Akių ligos ir širdies tyrimai – AKC rekomenduojamos patikros.
• Nutukimas – nejudėdami bigliai greitai tunka.

Priežiūra: pavadėlis, tvora ir daug judėjimo

• Judėjimas. Bent valanda aktyvios veiklos kasdien – ne tik išleidimas į kiemą.
• Saugumas. Visada pavadėlis; kiemo tvora bent 1,5 m aukščio ir įkasta į žemę, nes bigliai yra pabėgimų meistrai.
• Kailis. Šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu ar pirštine; pavasarį – šėrimosi sezonas.
• Ausys. Kabančias ausis tikrinti kas savaitę.
• Uoslės žaidimai. Skanėstų slėpimas ir pėdsekystė – puikus būdas išnaudoti medžioklės instinktą.

Biglis ir kiti mažieji skalikai

Požymis	Biglis	Taksas	Lietuvių skalikas
Ūgis	33–40 cm	žemas	aukštesnis, iki ~60 cm
Medžioklė	kiškiai, triušiai	urviniai žvėrys	kiškiai, lapės
Kilmė	Didžioji Britanija	Vokietija	Lietuva
Balsas	garsus, melodingas	garsus	garsus, skalikiškas

Biglis tinka draugiškai šeimai, kuri turi laiko ir tvorą

Biglis – linksmas, nedidelis ir draugiškas vaikams, todėl dažnai renkamas kaip šeimos šuo. Tačiau jo nosis visada pirmauja prieš klausą.

• Tinka: aktyvioms šeimoms su vaikais, namams, kur gyvena dar vienas šuo, žmonėms, kurie mėgsta ilgus pasivaikščiojimus ir uoslės žaidimus.
• Netinka: tiems, kas šunį ilgai paliks vieną, neturi aptverto kiemo ar tikisi, kad šuo paklus be pavadėlio.

Bigliai linkę priaugti svorio, nes valgytų visada – maistą reikia laikyti jiems nepasiekiamoje vietoje, o porcijas matuoti. Jų balsas garsus, todėl daugiabučio kaimynai gali išgirsti, kad šuo liko vienas.

Kaip išsirinkti biglio šuniuką

Paprašykite veisėjo tėvų klubų, akių, širdies ir skydliaukės patikrų bei MLS DNR testo rezultatų. Paklauskite, ar tėvai iš darbinių (medžioklinių) ar parodinių linijų – darbiniai bigliai paprastai turi stipresnį medžioklės instinktą. Pamatykite motinos būdą ir sąlygas, kuriose auga šuniukai. Prieš pasiimdami biglio šuniuką paprašykite parodyti jo įrašą Gyvūnų augintinių registre ir mikroschemos numerį – be jų perduoti šunį Lietuvoje draudžiama; plačiau – gido įžangoje.

Kitus skalikus ir medžioklinius šunis rasite lietuvių skaliko ir takso kortelėse, o draugišką šeimos šunį – kavalieriaus karaliaus Čarlzo spanielio aprašyme.