Pekino šuo (pekinas): istorija, charakteris, dydis, sveikata ir priežiūra

Pekino šuo – kompaktiškas, kresnas mažas kompanionas su karališka laikysena ir unikalia, tarsi be pastangų siūbuojančia eisena. Ilgiausias jo kailis ant kaklo ir pečių sudaro garsiuosius „liūto karčius“, o didelė, trumpasnukė, vokelio formos galva su didelėmis tamsiomis akimis – neabejotinas veislės ženklas. AKC pekinus vadina subtiliais, nepaprastai ištikimais šunimis. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite pekino šuns (angl. Pekingese) istoriją, išvaizdą, charakterį ir sveikatos patarimus.

Kilmė	Kinija; globėja – Didžioji Britanija
FCI grupė	9 grupė – japonų činas ir pekinas (nr. 207)
Ūgis	15–23 cm
Svoris	3,2–6,4 kg; „rankovių“ pekinai 2,7–3,6 kg
Kailis	gausus, dvisluoksnis, ilgiausias ant kaklo ir pečių
Spalvos	dažniausiai auksinė, raudona, sabalo; būna kreminė, juoda, balta ir kt.
Gyvenimo trukmė	12–14 metų
Būdas	ištikimas, savarankiškas, budrus, ramus
Tinka	ramiems namams, butui, suaugusiesiems

Pekinas – sumažintas liūtas iš Uždraustojo miesto

Kinų legenda pasakoja, kad pekiną sukūrė Buda, sumažinęs liūtą iki šuns dydžio. AKC pastebi, kad šioje legendoje yra tiesos grūdas: pekinas greičiausiai buvo išvestas iš didesnio šuns, tik ne Budos, o jo žemiškųjų tarnų – Kinijos imperatorių ir dvariškių. Šimtmečius Kinijos didikai rūpinosi plokščiasnukių kelių šunelių veisimu; pekinas, mopsas ir ši cu – išlikę šio darbo pavyzdžiai. Sakoma, kad tokio šuns pavogimas buvo baudžiamas mirtimi. Vardas kilęs iš Pekino miesto, kuriame yra Uždraustasis miestas.

Vakarams pekinai buvo nežinomi iki 1860 m., kai Opiumo karo metu britų kariai įsiveržė į imperatoriaus Vasaros rūmus Pekine. Pasak AKC, imperatoriaus šeima nužudė savo pekinus, kad jie nepatektų į priešų rankas, tačiau vienas britų kapitonas rado penkis gyvus pekinus, pasislėpusius už užuolaidos šalia nusižudžiusios imperatoriaus tetos. Šunys buvo parvežti į Angliją, ir vienas jų padovanotas karalienei Viktorijai. Veislė greitai išpopuliarėjo, o FCI ją pripažino 1966 m.

Išvaizda: liūto karčiai ir siūbuojanti eisena

Pekinas – kompaktiškas, žemas, raumeningas ir ištvermingas šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštas (proporcija apie 3:5). Plokščias snukis ir didelės akys – ryškiausi jo bruožai. Unikali siūbuojanti eisena atsiranda dėl išlenktų priekinių kojų, tvirtų užpakalinių ir kriaušės formos kūno. Nepriklausomai nuo kailio spalvos, snukio, nosies, lūpų ir akių vokų oda turi būti juoda.

Kailis gausus, dvisluoksnis, ilgiausias ant kaklo ir pečių. Dauguma pekinų būna auksiniai, raudoni ar sabalo spalvos, bet pasitaiko kreminių, juodų, baltų, rusvų, juodų su įdegiu ir retkarčiais melsvai pilkų. Leidžiama ir juoda kaukė, ir vienspalvis veidas. Egzistuoja ir miniatiūrinis, vadinamasis „rankovių“ pekinas – jis vertinamas pagal tą patį standartą.

Charakteris: ištikimas, bet savarankiškas

AKC pabrėžia, kad pekinai – žavūs, pasitikintys savimi kompanionai, kurie stipriai prisiriša prie savo mylimiausio žmogaus. Šimtmečius gyvenę rūmuose, jie gali būti ramiai nepriklausomi kaip juos laikę imperatoriai – pekinų šeimininkai juokaudami sako, kad jie „turi savo nuomonę“. Pekinai visada budrūs, todėl geri maži sargai.

Didžiąją laiko dalį pekinai ramūs, o jų judėjimo poreikis kuklus, nors savu tempu jie mielai dalyvauja ir šunų sporte. Vaikus pekinai gali toleruoti, bet šiurkštūs žaidimai jiems netinka. Jų gyvenimo tikslas, pasak AKC, – linksminti ir guosti savo žmones.

Sveikata: kvėpavimas, akys ir raukšlės

• Kvėpavimas. Kaip visi trumpasnukiai, pekinai linkę į kvėpavimo problemas; AKC pataria rinktis šuniuką plačiomis šnervėmis.
• Akys. Didelės akys lengvai sužeidžiamos; būdingi ragenos uždegimas, sausa akis, lęšiuko išnirimas, opos, progresuojanti tinklainės atrofija.
• Nosies raukšlės. Plaukai raukšlėse gali dirginti akis (trichiazė).
• Karštis. Pekinai mėgsta vėsą – kai kurie šeimininkai keliaudami naudoja vėsinančias pagalvėles.
• Neurologinės ir širdies ligos – pagrindinės veislės sveikatos problemos.

ES reglamentas 2026/1818 numato, kad veisimo įmonės negalės naudoti šunų su perdėtais kūno sandaros bruožais, keliančiais didelę riziką gerovei, – tai aktualu ir labai trumpasnukėms veislėms.

Kailio priežiūra

• Šukavimas. Bent valanda per savaitę – susivėlimus švelniai išpainioti slicker šepečiu ar metalinėmis šukomis.
• Raukšlės ir akys. Reguliariai valyti ir sausinti.
• Nagai. Karpyti reguliariai.

Požymis	Pekino šuo	Ši cu	Mopsas
Svoris	3,2–6,4 kg	4–7,5 kg	6–8 kg
Kailis	gausus, su karčiais	ilgas, šilkinis	trumpas
Būdas	savarankiškas, ištikimas	meilus, linksmas	lygus, žavus
Kilmė	Kinija	Tibetas / Kinija	Kinija

Pekino šuo tinka ramiam suaugusiam žmogui

Pekinas – orus, savarankiškas ir prisirišęs prie vieno žmogaus. Jam nereikia daug judėjimo, todėl jis tinka butui ir mažiau aktyviems šeimininkams.

• Tinka: suaugusiems ir senjorams, butui, žmonėms, kurie vertina ramų ir nepriklausomą kompanioną.
• Netinka: šeimoms su mažais vaikais, karštam būstui, tiems, kas tikisi, kad šuo vykdys kiekvieną komandą.

Dėl trumpo snukio ir storo kailio pekinas sunkiai pakelia karštį – vasarą jam reikia vėsios vietos ir pasivaikščiojimų tik vėsiu paros metu. Didelės akys lengvai sužeidžiamos, todėl bet koks paraudimas ar ašarojimas yra priežastis kreiptis į veterinarą.

Kaip išsirinkti pekino šuniuką

Rinkitės šuniuką plačiomis šnervėmis ir ne itin didelėmis, išsprogusiomis akimis, pamatykite, kaip kvėpuoja ir juda tėvai. Paklauskite veisėjo apie akių ir širdies tyrimus. Pasirūpinkite saugia aplinka namuose – be aštrių kampų akių aukštyje ir be laiptų. Pirkdami pekino šuniuką Lietuvoje patikrinkite, ar jis jau paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, – to reikalauja įstatymas; daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Kitus imperatorių dvarų šunis rasite ši cu ir mopso kortelėse, o kitą mažą kompanioną – Briuselio grifono aprašyme.