Lietuvių skalikas: vienintelė lietuviška šunų veislė – istorija, išvaizda ir charakteris

Lietuvių skalikas – vienintelė šunų veislė, kilusi iš Lietuvos. Šis juodas su rusvu įdegiu, tvirtas ir greitas medžioklinis šuo šimtmečius lydėjo Lietuvos didikus ir medžiotojus, sekdamas kiškius, lapes ir šernus. Po Antrojo pasaulinio karo veislė buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos, tačiau entuziastų dėka atkurta ir šiandien tapo nacionaliniu simboliu – jai skirtos skulptūros ir net Lietuvos banko proginė moneta. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite lietuvių skaliko istoriją, išvaizdą, charakterį ir dabartinę padėtį.

Kilmė	Lietuva (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė)
Pripažinimas	FCI – nepripažinta; standartas patvirtintas Lietuvoje (laikinas 1966 m., peržiūrėtas 1983 m.)
Ūgis	patinai 52–60 cm, kalės 48–55 cm
Kailis	tankus, trumpas, žvilgantis; ant nugaros 3–5 cm
Spalva	juoda su rusvu įdegiu; leidžiama maža balta dėmė ant krūtinės
Uodega	kardo formos, laikoma žemai
Paskirtis	kiškių, lapių, šernų medžioklė su skalijimu
Būdas	energingas, ryžtingas, lengvai dresuojamas
Populiacija	nedidelė; 2007 m. – apie 300 registruotų šunų

Lietuvių skalikas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas

Pirmasis žinomas rašytinis paminėjimas – 1541 m., kai Gardino girininkas bylinėjosi dėl pavogto skaliko. Skalikai minimi ir Lietuvos Statutuose, o Antrasis Statutas išskiria 11 šunų grupių, tarp jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais didikai laikė garbe turėti savo dvare skalikų gaują. Pomėgį medžioti su skalikais jie perėmė iš Prancūzijos, iš kur parsiveždavo šv. Huberto šunų; skalikų atveždavo ir iš Vokietijos. Rusų zoologas Leonidas Sabanejevas teigė, kad lietuvių skalikai giminingiausi šv. Huberto šunims, atvežtiems iš Prancūzijos XV a.

XIX a. autoriai aprašė iki penkių vietinių skalikų tipų, kurie skyrėsi dydžiu ir medžiojamu žvėrimi – mažesniais medžiotos kiškiai, o stambiais, vadinamais ogarais, – elniai. Visi jie buvo juodi su rusvu įdegiu. Prieškario Lietuvoje skalikai buvo labai paplitę, tačiau pokariu veislė išretėjo ir buvo maišoma su įvairiais šunimis, vadinta tiesiog vietiniais skalikais. Lietuviškoje Vikipedijoje nurodoma, kad vietiniai skalikai buvo kryžminami ir su bigliais, lenkų bei rusų skalikais.

Kaip veislė buvo išgelbėta

1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, dauguma be kilmės dokumentų. Prie atkūrimo labiausiai prisidėjo kinologai entuziastai Zigmas Goštautas, V. Morkūnas ir A. Penkauskas, o V. Klovas parengė pirmąjį veislės standartą. Laikinas standartas patvirtintas 1966 m., peržiūrėtas 1983 m. Kadangi šunų buvo per mažai atkurti visiems senųjų tipų variantams, veisėjai pasirinko vieną universalų tipą. 1981 m. surengta pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo 62 šunys.

1986 m. Lietuvoje buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais, tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo jų vėl sumažėjo: 1998 m. – 137, o 2007 m. užregistruota apie 300. Populiarumo mažėjimas aiškinamas pasikeitusiais medžioklės įpročiais – lietuvių skalikas geriausiai tinka medžioti stambius žvėris dideliuose atviruose plotuose, o šiuolaikiniai medžioklės plotai mažėja. Dėl mažos populiacijos veisėjams didelis iššūkis yra giminingumas: 2008 m. tyrime giminingumo koeficientas siekė 2,09 %.

Išvaizda: juodas skalikas su rusvu įdegiu

Lietuvių skalikas – tvirtas, stambių kaulų, bet kartu lieknas ir raumeningas šuo. Galva stambi, pleištiška, kakta plati, nosis juoda ir plati, akys tamsiai rudos, ovalios, gyvos išraiškos. Ausys vidutinio ilgio, apvaliais galais, prigludusios prie skruostų. Kaklas raumeningas, be odos klosčių, krūtinė plati ir gili, nugara tiesi ir plati, liemuo trumpas. Kojos tiesios, letenos apvalios ir suglaustos – jos padeda skalikui būti greitu, vikriu ir atkakliu persekiotoju.

Kailis tankus ir žvilgantis, ant nugaros 3–5 cm ilgio, ant kojų ir ausų – trumpesnis. Spalva juoda su tamsiu rusvu įdegiu ant snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės ir antakių; riba tarp spalvų aiški. Leidžiama maža balta dėmė ant krūtinės, bet ne ant pirštų. Uodega kardo formos, stora prie pagrindo, laikoma žemiau nugaros linijos ir siekia kulno sąnarį.

Charakteris: ryžtingas medžiotojas

Skaliko paskirtis – surasti šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti jį iš guolio ir skalijant sekti, kol medžiotojas pasiruoš šūviui. Todėl lietuvių skalikai energingi, ištvermingi ir atkaklūs, jiems reikia daug intensyvaus judėjimo. Kartu jie gerai reaguoja į mokymą. Kaip ir kiti skalikai, turi stiprų balsą ir puikią uoslę, todėl už medžioklės ribų juos verta vedžioti su pavadėliu.

Lietuvių skalikas – nacionalinis simbolis

• Telšiai, 2011 m. – per miesto šventę atidengta lietuvių skaliko skulptūra; čia gyveno veislės gaivintojas Zigmas Goštautas.
• Vilnius, 2015 m. – prie Vilniaus pilių komplekso atidengta Rimanto Keturkos ir Felikso Volčako trijų skalikų skulptūra.
• Lietuvos bankas, 2017 m. – išleido 10 ir 1,5 euro proginių monetų su dviem lietuvių skalikais ir žemaitukų veislės arkliu.
• Parodos – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kas dvejus metus rengia specializuotas lietuvių skalikų parodas.

Požymis	Lietuvių skalikas	Biglis	Taksas
Ūgis	48–60 cm	33–40 cm	žemas
Kilmė	Lietuva	Didžioji Britanija	Vokietija
FCI	nepripažinta	pripažinta	pripažinta
Paskirtis	kiškiai, lapės, šernai	kiškiai, triušiai	urviniai žvėrys

Lietuvių skalikas – medžiotojo šuo, bet tinka ir aktyviai šeimai

Dauguma lietuvių skalikų Lietuvoje gyvena medžiotojų šeimose, tačiau juos laiko ir tie, kurie daug laiko praleidžia gamtoje. Svarbiausia – suprasti, kad tai skalikas, sukurtas sekti žvėrį balsu.

• Tinka: medžiotojams, bėgikams, žygeiviams, kaimo ar priemiesčio sodybai su aptvertu kiemu.
• Netinka: daugiabučiui, kai šuo ilgai lieka vienas, ir tiems, kas tikisi paleisti šunį miške be pavadėlio.

Skalikui reikia kasdienio ilgo judėjimo ir darbo nosimi – pėdsekystės pratybos ar paieškos žaidimai gali iš dalies pakeisti medžioklę. Įsigiję šuniuką prisidedate prie nedidelės populiacijos išsaugojimo, todėl verta bendradarbiauti su veisėjais ir veislės klubu.

Kaip įsigyti lietuvių skaliko šuniuką

Lietuvių skalikų veisimą daugiausia vykdo medžiotojai ir veislės entuziastai, todėl informacijos verta ieškoti per medžiotojų draugijas ir veislės klubus. Paklauskite apie tėvų kilmę, medžioklės savybes ir giminingumo koeficientą – mažai populiacijai tai ypač svarbu. Kaip ir bet kuris šuo Lietuvoje, šuniukas prieš perduodant turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre. Visas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus skalikus ir medžioklinius šunis rasite biglio, takso ir Vakarų Sibiro laikos kortelėse.