Šnauceris: nykštukinis, vidutinis ir rizenšnauceris – charakteris, kailis ir priežiūra

Šnauceris – tvirtas, raumeningas šuo su vešlia barzda ir antakiais, kurie suteikia jam beveik žmogišką išraišką. Iš prigimties tai ūkių ir arklidžių žiurkių gaudytojas, kietas ir bebaimis, bet ne agresyvus. Iš trijų šnaucerių veislių populiariausias – nykštukinis, kurį AKC vadina sveiku, ilgaamžiu, mažai besišeriančiu kompanionu ir idealiu šeimos šunimi. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite šnaucerio (vok. Schnauzer, Zwergschnauzer) istoriją, išvaizdą, charakterį ir kailio priežiūrą.

Kilmė	Vokietija (pietinė dalis)
FCI grupė	2 grupė – pinčeriai ir šnauceriai (nykštukinis nr. 183)
Ūgis	30–36 cm (nykštukinis)
Svoris	5–9 kg (nykštukinis)
Kailis	dvisluoksnis: šiurkštus vielinis viršus ir minkštas poplaukis
Spalvos	pipiro su druska, juoda, juoda su sidabru, balta (FCI)
Gyvenimo trukmė	12–15 metų
Būdas	draugiškas, budrus, protingas, žaismingas
Tinka	butui, šeimoms su vaikais, šunų sportui

Šnauceris – Pietų Vokietijos arklidžių žiurkių gaudytojas

Visi trys šnauceriai – nykštukinis, vidutinis ir milžiniškasis – kilę iš Pietų Vokietijos ir turi bendrą istoriją su pinčeriais. Tokie įvairaus dydžio šiurkščiaplaukiai ir lygiaplaukiai šunys buvo laikomi prie karietų ir arklidėse, todėl kartais vadinti arklidžių pinčeriais, ir buvo puikūs žiurkių gaudytojai. Šiurkščiaplaukio tipo šunys, iš kurių vėliau išsivystė šnauceriai, dar vadinti žiurkių gaudytojais (Rattler, Rattenfänger). Šiurkščiaplaukiai ir lygiaplaukiai šuniukai galėjo gimti toje pačioje vadoje.

Vokiškas žodis Schnauze reiškia snukį, o Schnauz ir Schnauzbart – vėplio ūsus; tiksli pavadinimo kilmė nežinoma. 1879 m. Hanoverio parodoje šuo vardu Schnautzer laimėjo šiurkščiaplaukių pinčerių klasėje, o 1880 m. pinčeris įtrauktas į Vokietijos kilmės knygą su pirmuoju standartu. 1917 m. šiurkščiaplaukių pinčerių veislės pavadinimas oficialiai pakeistas į šnaucerį. Nykštukinis šnauceris atsirado XIX a. pabaigoje – galbūt iš mažiausių vidutinių šnaucerių arba kryžminant juos su afenpinčeriais, nykštukiniais pinčeriais ir pudeliais. AKC pabrėžia, kad tai vienintelis AKC terjerų grupės šuo be britų kraujo. FCI nykštukinį šnaucerį pripažino 1955 m., o FCI 2013 m. surašyme jis buvo dešimtas pagal registracijų skaičių.

Išvaizda: barzda, antakiai ir šiurkštus kailis

Nykštukinis šnauceris – kresnas, tvirtas, 30–36 cm ūgio šuo, sumažinta vidutinio šnaucerio kopija. Galva ilga, su vešlia barzda ir antakiais, akys tamsios, ausys natūraliai nukarusios. Kailis dvisluoksnis: viršutinis – šiurkštus ir vielinis, poplaukis – minkštas. Šuo šeriasi labai mažai.

FCI pripažįsta keturias spalvas: pipiro su druska (pilkai margą), grynai juodą su juodu poplaukiu, juodą su sidabru ir grynai baltą su baltu poplaukiu. AKC pripažįsta tik pirmąsias tris. Senuose standartuose šiurkščiaplaukiams minėtos ir geležies pilka, sidabriškai pilka, pilkai geltona ir kitos spalvos.

Charakteris: draugiškas sargas be britų terjerų įkarščio

AKC pažymi, kad nors nykštukinis šnauceris dirbo tradicinį mažųjų terjerų darbą, jo asmenybė kitokia nei britų terjerų: jis atvirai draugiškas, gyvas, bet paklusnus ir trokštantis įtikti. Jis tvirtas, raumeningas ir bebaimis, bet ne agresyvus, gerai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais, mėgsta energingus žaidimus. Šnauceriai orientuoti į namus ir šeimą, todėl yra puikūs sargai – Vikipedija juos apibūdina kaip šunis, turinčius gerą sargo instinktą be polinkio kąsti.

Dėl didelio intelekto mokymas turi būti įdomus ir įvairus, nes kartojimas šnaucerius greitai nuobodina. Jie puikiai sekasi agility, paklusnumo, rally ir net urvinių šunų varžybose. Nykštukinis šnauceris turi stiprų grobio instinktą, todėl neaptvertoje vietoje jo nuo pavadėlio paleisti negalima.

Sveikata

• Katarakta ir kitos akių ligos – oftalmologo patikra.
• Hiperlipidemija (padidėjęs riebalų kiekis kraujyje) ir pankreatitas – svarbi saikinga, neriebi mityba.
• Kepenų šuntas ir šlapimo akmenys.
• Širdis – AKC rekomenduoja kardiologo patikrą.
• Dantys – valyti dažnai.

Kailio priežiūra

• Šukavimas. Dažnai šukuoti barzdą, antakius ir kojas, kad nesusiveltų.
• Kirpimas. Augintiniai paprastai kerpami mašinėle kas 5–8 savaites; parodų šunų kailis trimuojamas rankomis.
• Maudymas. Maždaug kartą per mėnesį.
• Nagai ir ausys. Nagus karpyti kas mėnesį, ausis tikrinti kas savaitę.

Trys šnaucerių veislės

Veislė	Dydis	Pagrindinė paskirtis
Nykštukinis šnauceris	mažiausias, 30–36 cm	žiurkių gaudymas, kompanionas
Vidutinis šnauceris	vidutinis	universalus ūkio šuo
Milžiniškasis šnauceris (rizenšnauceris)	didžiausias	sargas, tarnybinis šuo

Nykštukinis šnauceris tinka beveik kiekvienai šeimai

Nykštukinis šnauceris – vienas universaliausių mažų šunų: draugiškas, budrus, mažai šeriantis ir gerai besimokantis. Jis tinka ir butui, ir namui.

• Tinka: šeimoms su vaikais, pradedantiesiems, senjorams, žmonėms, norintiems užsiimti agility ar paklusnumo sportu.
• Netinka: namams su graužikais, tiems, kas netoleruoja lojimo, ir nenorintiems reguliariai kirpti ar pešti kailio.

Šnaucerio barzda po valgio ir gėrimo sušlampa, todėl ją reikia nuvalyti ir reguliariai iššukuoti. Kadangi veislė linkusi į kasos uždegimą ir padidėjusį riebalų kiekį kraujyje, verta vengti riebaus maisto ir stalo likučių. Didesni šnauceriai – vidutinis ir milžiniškasis – yra daug energingesni ir labiau tinka patyrusiems šeimininkams.

Kaip išsirinkti šnaucerio šuniuką

Pirmiausia nuspręskite dėl dydžio – trys šnaucerių veislės labai skiriasi energija ir paskirtimi. Nykštukinio šnaucerio atveju paprašykite tėvų akių ir širdies patikrų rezultatų ir paklauskite apie pankreatitą bei šlapimo akmenis giminėje. Pasiruoškite reguliariai kirpyklai. Pirkdami šnaucerio šuniuką Lietuvoje patikrinkite, ar jis jau paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, – to reikalauja įstatymas; daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Kitus mažai besišeriančius šunis rasite pudelio ir bišon frizės kortelėse, o kitą vokiečių pinčerių giminaitį – dobermano aprašyme.