Niufaundlendas: vandens gelbėtojas – dydis, charakteris, sveikata ir priežiūra

Niufaundlendas – didžiulis, galingas, sunkių kaulų ir oraus laikymosi darbinis šuo, kurio didinga galva ir švelni, sieloje glūdinti išraiška iškart atskleidžia jo būdą. Veislės standartas švelnų temperamentą vadina svarbiausia viena veislės savybe, o AKC primena, kad niufaundlendas yra tai Šiaurės Atlanto lediniams vandenims, kas bernardinas – Alpėms. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite niufaundlendo (angl. Newfoundland) istoriją, išvaizdą, charakterį, sveikatą ir priežiūrą.

Kilmė	Kanada (Niufaundlandas); globėja – FCI
FCI grupė	2 grupė – molosai, kalnų tipas (nr. 50)
Ūgis	patinai apie 71 cm, kalės apie 66 cm
Svoris	patinai 59–68 kg, kalės 45–54 kg (AKC)
Kailis	dvisluoksnis: tankus minkštas poplaukis ir šiurkštūs vandeniui atsparūs plaukai
Spalvos	juoda, ruda, baltai juoda (FCI); AKC leidžia ir pilką
Gyvenimo trukmė	9–10 metų
Būdas	švelnus, kantrus, budrus, mokytis trokštantis
Ypatybė	plėvėtos letenos, gimęs plaukikas

Niufaundlendas – Šiaurės Atlanto gelbėtojas

Niufaundlendai buvo išvesti kaip Niufaundlando salos žvejų darbo šunys. AKC pasakoja, kad Kanados žvejai juos vertino kaip nepakeičiamus laivo šunis, ypač gelbstint žmones iš vandens. Niufaundlendai gimsta plaukikais, turi iš dalies plėvėtas letenas ir yra pakankamai stiprūs ištraukti skęstantį suaugusį vyrą. Jie taip pat traukė žvejų tinklus į krantą ir vežė dienos laimikį į turgų. Nors darbas laivuose praeityje, veislė iki šiol laikoma geriausiu vandens gelbėjimo šunimi ir pasaulyje naudojama šiam tikslui.

Istorijoje gausu niufaundlendų atsidavimo pavyzdžių. 1802 m., kai Meriwetheris Lewisas ir Williamas Clarkas leidosi į garsiąją 8000 mylių kelionę per Amerikos žemyną, ekspedicijoje dalyvavo niufaundlendas Seamanas. Jis medžiojo, saugojo stovyklą ir kartą išgelbėjo žmones, nuvijęs puolantį bizoną. Šiandien Seamanas pavaizduotas dešimtyje Lewiso ir Clarko paminklų. Niufaundlendo dominijoje, kol ji netapo Kanados dalimi, tikrais veislės atstovais laikyti tik juodi ir baltai juodi šunys. FCI veislę pripažino 1954 m.

Išvaizda: masyvus, bet švelnus milžinas

Niufaundlendas – vienas didžiausių šunų pasaulyje: AKC duomenimis, patinai sveria iki 68 kg ir yra apie 71 cm ūgio, o Vikipedijoje nurodomi net 65–80 kg patinams, kai kurie šunys viršija 90 kg. Galva didinga, išraiška švelni. Dvisluoksnis kailis sudarytas iš tankaus, minkšto, šildančio poplaukio ir šiurkščių, vidutinio ilgio, vandeniui atsparių dengiamųjų plaukų, kurie dėl riebalų izoliuoja nuo šalto vandens.

FCI ir britų Kinologų klubas leidžia tris spalvas: juodą, rudą ir baltą su juodomis dėmėmis, AKC – dar ir pilką. Baltai juodas raštas vadinamas Landseerio vardu – dailininkas seras Edwinas Landseeris tokius šunis vaizdavo daugelyje paveikslų. FCI taip pat pripažįsta atskirą veislę – Europos kontinentinio tipo landseerį, išvestą Vokietijoje ir Šveicarijoje, aukštesnį ir lieknesnį.

Charakteris: kantri vaikų „auklė“

AKC niufaundlendą vadina garsiai geru kompanionu, pelniusiu kantrios ir budrios vaikų „auklės“ reputaciją. Šuniukai turi būti atviri, protingi ir smalsūs – niekada ne baikštūs ar agresyvūs. Niufaundlendai trokšta įtikti ir paprastai lengvai mokosi, gerai reaguoja į švelnų vadovavimą. Kasdienis bendravimas su žmonėmis jiems yra absoliučiai būtinas.

Niufaundlendas – universalus šuo, jaukiai besijaučiantis ir sausumoje, ir vandenyje. Jam reikia bent pusvalandžio vidutinio krūvio kasdien. Jis mėgsta plaukioti, vaikščioti ilgus atstumus, traukti vežimėlius, o kai kurie dalyvauja tempimo, agility, šuolių į vandenį, paklusnumo ir pėdsekystės varžybose. Šuniuką, kuris bus mokomas vandens darbo, reikia atsargiai supažindinti su vandeniu iki 4 mėnesių.

Sveikata: sąnariai, širdis ir skrandis

• Klubų displazija – Šiaurės Amerikos tyrime niufaundlendai buvo labiausiai linkę į ją (17,16 % lyginant su 3,52 % bendrai); kitame tyrime nustatyta 24,8 % klubų ir 22,7 % alkūnių displazija.
• Kryžminio raiščio pažeidimai – taip pat didžiausias paplitimas tarp veislių.
• Išsiplėtusi kardiomiopatija – būtina kardiologo patikra.
• Cistinurija – sukelia šlapimo akmenis; yra tyrimas.
• Skrandžio užsisukimas ir odos ligos (alergijos, seborėja).

Priežiūra

• Kailis. Kruopščiai šukuoti bent kartą per savaitę slicker šepečiu ir ilgadantėmis šukomis, šėrimosi metu – kasdien.
• Ausys. Nukarusias ausis reguliariai tikrinti.
• Seilės ir vanduo. Pasiruoškite šlapiems kilimams ir rankšluosčiams.
• Erdvė ir kaina. Milžiniško šuns maistas, vaistai ir veterinarija kainuoja daugiau.

Požymis	Niufaundlendas	Bernardinas	Labradoro retriveris
Svoris (patinai)	59–68 kg	64–82 kg	29–36 kg
Kilmė	Kanada	Šveicarija	Didžioji Britanija
Darbas	gelbėjimas vandenyje	gelbėjimas kalnuose	paukščių atnešimas
Gyvenimo trukmė	9–10 m.	8–10 m.	11–13 m.

Niufaundlendas tinka šeimai prie vandens ir su erdve

Niufaundlendas – kantrus, švelnus ir puikiai sutaria su vaikais, bet jo dydis, kailis ir seilės reikalauja tinkamų sąlygų.

• Tinka: šeimoms su vaikais, namui su kiemu, žmonėms, gyvenantiems prie ežero ar jūros, vandens gelbėjimo pratybų mėgėjams.
• Netinka: mažam butui, tiems, kas nemėgsta seilių ir plaukų, ir karštam būstui be vėsinimo.

Lietuvos ežerai ir jūra niufaundlendui – geriausia treniruočių vieta. Plaukiojimas lavina raumenis ir nekrauna sąnarių, todėl jis ypač naudingas augančiam šuniui. Po maudynių kailį reikia gerai išdžiovinti, kad neatsirastų odos uždegimų.

Kaip išsirinkti niufaundlendo šuniuką

Dėl didelės sąnarių ir širdies ligų rizikos ypač svarbu, kad tėvai turėtų klubų ir alkūnių rentgeno vertinimus, kardiologo tyrimus ir cistinurijos testą. Pamatykite tėvų būdą – jis turi būti švelnus ir ramus. Įvertinkite, ar turite pakankamai vietos ir lėšų milžiniškam šuniui. Lietuvoje niufaundlendo šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus didelius šeimos šunis rasite bernardino ir Berno zenenhundo kortelėse, o kitą Niufaundlando kilmės veislę – labradoro retriverio aprašyme.