Beržų sula: kada ir kaip leisti sulą, taisyklės, baudos ir kiek ji išsilaiko

Kovo pabaigoje, kai miškuose dar tirpsta paskutinis sniegas, beržuose ima tekėti sula – skaidrus, vos saldus skystis, kurį lietuviai nuo seno gėrė kaip pirmąją pavasario dovaną. Sulos leidimas ir šiandien populiarus, tačiau neteisingai išgręžta ar neužkimšta skylė gali rimtai pakenkti medžiui, o valstybiniame miške galioja aiškios taisyklės. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – kada sula teka, kaip ją leisti teisingai ir legaliai, kiek jos duoda medis ir kaip ilgai ji išsilaiko.

Kas yra sula	maistinių medžiagų tirpalas, pavasarį kylantis iš šaknų į medžio lają
Kada teka	kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 4–5 °C; apie 1–2 savaites
Klevų sula	teka maždaug savaite anksčiau nei beržų
Cukraus kiekis	beržų – apie 1–2 %, klevų – apie 2–4 %
Medžio storis (valstybinė žemė)	ne plonesnis kaip 20 cm skersmens
Skylė	iki 1 m aukštyje, skersmuo iki 2 cm, gylis iki 3 cm
Bauda	už medžių miško žemėje žalojimą – 60–300 €
Išsilaiko	šviežia šaldytuve 2–5, daugiausia 7 dienas

Kas yra sula ir kada ji teka

Sula – tai maistinių medžiagų tirpalas, kurį medis per žiemą sukaupia šaknyse, o pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, perduoda į atgyjančią lają. Gėrimui tinkama sula pradeda bėgti, kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 4–5 °C, ir teka apie 1–2 savaites – beržų sula dažniausiai iki pat pirmųjų pumpurų sprogimo. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai, kai kuriais metais net vasarį, o beržų sula teka vėliau, bet ilgiau ir gausiau. Ar sula jau bėga, galima patikrinti nedideliu įpjovimu: jei iš jo ima sunktis skystis, laikas tinkamas.

Sulą duoda visi lapuočiai, tačiau dažniausiai ji leidžiama iš beržų ir klevų. Seniau vaistiniais tikslais sula leista ir iš uosių bei ąžuolų, o sula leidžiama ir iš invazinio uosialapio klevo – iš jos gaminamas sirupas.

Sulos leidimo taisyklės

Aplinkos apsaugos departamentas kasmet primena, kaip leisti sulą nesužalojant medžių ir nepažeidžiant laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos.

• Valstybinis miškas. Reikia kreiptis į Valstybinių miškų urėdiją – girininkas nurodys plotus, kuriuose galima leisti sulą.
• Medžio storis. Valstybei priklausančioje žemėje sulą galima leisti tik iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų. Jei medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sulą galima leisti ir iš plonesnių.
• Skylė. Gręžiama ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, jos skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp skylių – ne mažesni kaip 10 cm. Gręžimo vietoje galima nudrožti išorinę žievę, nepažeidžiant luobo.
• Privati žemė. Savininkams, leidžiantiems sulą savo žemėje asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Privačioje, bet ne savo žemėje sulą leisti galima tik gavus žemės savininko sutikimą.
• Atsakomybė. Už medžių, augančių miško žemėje, žalojimą numatyta bauda nuo 60 iki 300 eurų.

Kam priklauso miškas, galima pasitikrinti valstybinės reikšmės miškų žemėlapyje. Apie miškininkų priminimus sulos sezonui rašėme ir straipsnyje besiruošiantiems tekinti sulą miškininkai primena svarbiausias taisykles.

Kaip leisti sulą nepakenkiant medžiui

1. Pasirinkite medį. Rinkitės sveiką, ne plonesnį kaip 20 cm skersmens medį, toliau nuo judrių kelių ir trąšomis tręšiamų laukų. Atvirose vietose ir kalvose augantys medžiai duoda daugiau ir saldesnės sulos.
2. Paruoškite vietą. Gamtininkai pataria sulą leisti šiaurinėje kamieno pusėje, kad saulė nesuraugintų sulos. Gręžimo vietoje nudrožkite išorinę žievę, nepažeisdami luobo.
3. Išgręžkite skylę. Ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, iki 2 cm skersmens ir iki 3 cm gylio. Į skylę įstatykite latakėlį ar vamzdelį – medinis latakėlis medžiui sveikesnis nei metalinis.
4. Surinkite sulą. Vamzdelį nuveskite į švarų butelį ar stiklainį ir uždenkite nuo šiukšlių bei saulės.
5. Užkimškite skylę. Baigus leisti sulą, skylę užkimškite mediniu kamščiu, geriausia iš to paties medžio, ir užtepkite moliu ar sodo tepalu. Palikta atvira skylė gali sukelti medienos puvinį, o medis net nudžiūti.
6. Leiskite medžiui pailsėti. Jei iš medžio išleista daug sulos, kelerius metus iš jo sulos neleiskite.

Kiek sulos duoda medis

Iš vieno medžio per parą gali privarvėti iki 20 litrų sulos, o per visą sezoną iš beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų. Klevai sulos duoda mažiau, tačiau ji saldesnė – seniau ji net naudota maistui saldinti. Iš tų pačių beržų, nedarant jiems žalos, saikingai sulą galima leisti apie 10 metų.

Beržų ir klevų sula: kuo skiriasi

Požymis	Beržų sula	Klevų sula
Kada teka	vėliau, dažniausiai kovo pab.–balandį	maždaug savaite anksčiau, kartais jau vasarį
Cukraus kiekis	apie 1–2 %	apie 2–4 % (cukrinio klevo – iki 20 %)
Kiekis	teka ilgiau ir gausiau	mažiau
Skonis	vos saldus, švelnus	ryškiai saldesnis

Plačiau apie klevų sulą skaitykite straipsnyje klevų sula – saldesnė ir ankstyvesnė beržų sulos giminaitė.

Kas yra suloje ir kiek ji išsilaiko

Šviežia beržų sula – skaidrus, bespalvis, vos saldus ir šiek tiek šilkinės tekstūros skystis. Joje yra cukrų (daugiausia fruktozės ir gliukozės), amino rūgščių, mineralinių medžiagų, vitamino C ir B grupės vitaminų. Tyrimais šviežioje beržų suloje nustatyta, pavyzdžiui, kalio, kalcio, magnio, natrio, cinko, mangano ir geležies. Medikai pataria sulos neleisti iš medžių, augančių prie judrių kelių ar šalia chemiškai tręšiamų laukų.

Šviežia sula labai greitai genda: šaldytuve ji išsilaiko vos 2–5, daugiausia 7 dienas. Jau po 2–3 dienų ji pradeda natūraliai rūgti, o skonis tampa rūgštesnis. Ilgiau sulą išlaikyti galima ją užšaldžius, filtruojant labai smulkiu filtru, konservuojant ar pridedant cukraus.

Sula lietuvių tradicijose

Lietuvoje sula buvo gana populiarus gėrimas iki XX a. vidurio. Beržų sula žinoma ir kaimyninėse šalyse: latviai ją vadina bērzu sula, estai – kasemahl, suomiai – mahla, o slavų kraštuose ji vadinama beržų sultimis. Apie beržus ir jų atpažinimą plačiau – beržo kortelėje, o apie kitus pavasario medžių ženklus – Lietuvos medžių gido metų rato kalendoriuje.