Ieva: paprastoji ieva – žiedai, uogos, lapai ir kaip ją atskirti nuo vėlyvosios ievos

Kai pievos dar tik žaliuoja, o ąžuolai stovi pliki, paupiuose ir pamiškėse jau baltuoja ievos. Jų saldus, kiek svaiginantis kvapas – viena ryškiausių Lietuvos gegužės žymių, o pati ieva nuo seno sodinama prie sodybų ir minima dainose. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje aprašome paprastąją ievą: kaip ji atrodo kiekvienu metų laiku, ar valgomos jos uogos, kodėl kai kada medžiai apsigaubia baltu voratinkliu ir kaip neapsirikti su invazine giminaite – vėlyvąja ieva.

Lotyniškas pavadinimas	Prunus padus (sin. Padus avium)
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), slyvų gentis
Grupė	lapuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai 3–10 m, medis ar didelis krūmas
Žydi	gegužę
Vaisiai	juodi kaulavaisiai, VII–VIII
Kur auga	paupiai, pamiškės, drėgni lapuočių miškai, pakelės, sodybos
Sauga	lapai, žievė ir sėklos nuodingi (amigdalinas)

Kaip atpažinti ievą

Ieva – nedidelis medis ar stambus krūmas, dažnai su keliais palinkusiais kamienais ir plačia, netaisyklinga laja. Ji mėgsta drėgnas, derlingas vietas: dažniausiai auga upelių ir upių pakrantėse, drėgnuose lapuočių miškuose ir jų pakraščiuose, pakelėse, apleistose sodybose. Ieva gerai pakelia pavėsį ir lengvai atželia iš kelmo bei šaknų atžalų, todėl paupiuose kartais sudaro tankius sąžalynus.

Lapai

Lapai išsidėstę pražangiai, elipsiški ar atvirkščiai kiaušiniški, 7–13 cm ilgio ir 4–7 cm pločio, su smailia viršūne ir smulkiai, aštriai pjūkliškais kraštais. Viršutinė pusė matinė, tamsiai žalia, apatinė – šviesesnė, melsvesnė. Lapkotis trumpas, o ties lapalakščio pamatu dažnai matyti dvi mažytės liaukutės – tipiškas slyvų genties požymis. Ievos lapai sprogsta vieni pirmųjų, jau balandį, o rudenį pagelsta ar parausta.

Žiedai

Ievos žydi gegužę, kartu su lapų skleidimusi. Žiedai balti, su penkiais vainiklapiais ir daugybe geltonų kuokelių, susitelkę į 8–15 cm ilgio, puriai kabančias ar į šonus išsikišusias kekes. Kvapas stiprus, saldus, ypač juntamas vakarais. Žiedai dvilyčiai, juos apdulkina bitės, kamanės ir musės, todėl žydinti ieva – svarbus ankstyvas vabzdžių maisto šaltinis.

Vaisiai

Vaisiai – rutuliški, apie 8 mm skersmens kaulavaisiai, iš pradžių žali, vėliau raudoni, o liepą–rugpjūtį sunokę – blizgantys juodi. Kiekviename yra vienas raukšlėto paviršiaus kauliukas. Ievos uogas noriai lesa strazdai, juodagalvės devynbalsės ir kiti paukščiai, kurie su išmatomis išplatina sėklas toli nuo motininio medžio. Apie tai, kaip paukščiai sėja medžius, plačiau rašome medžių sėklų ir vaisių vadove.

Žievė ir pumpurai

Žievė tamsiai pilka ar pilkai ruda, gana lygi, su gausiomis šviesiomis skersinėmis lenticelėmis – žievės „poromis“. Nulupta ar įbrėžta žievė ir šakelės skleidžia savitą aštrų, migdolus primenantį kvapą, kurį lemia jose esantys glikozidai. Pumpurai ilgi, smailūs, kūgiški, apie 1 cm ilgio, rudi, su tamsesniais žvynelių kraštais, išsidėstę pražangiai. Ūgliai tamsiai rusvi, blizgantys.

Paprastoji, vėlyvoji ar virgininė ieva?

Lietuvoje savaime auga tik paprastoji ieva, tačiau parkuose ir želdynuose sodinamos ir kelios iš Šiaurės Amerikos kilusios giminaitės. Svarbiausia jas atskirti nuo vėlyvosios ievos: ji Lietuvoje paskelbta invazine rūšimi, nes, paukščių išnešiota, plinta į šviesius pušynus ir kirtavietes, ten sudaro tankius sąžalynus ir nustelbia vietinius augalus.

Požymis	Paprastoji ieva	Vėlyvoji ieva	Virgininė ieva
Kilmė	vietinė	Šiaurės Amerika, invazinė	Šiaurės Amerika, auginama
Lapai	ploni, matiniai, smulkiai pjūkliški	odiški, blizgantys, 6–14 cm	blizgantys, smulkūs, 3–10 cm
Žiedynai	ilgos, purios, kabančios kekės	tankesnės kekės, iki 14 cm	trumpos kekės po 15–30 žiedų
Žydi	gegužę	gegužės pab.–birželio pr.	gegužę
Vaisiai	juodi, be taurėlapių	juodi, su likusiais taurėlapiais	tamsiai raudoni

Jei sode auga vėlyvoji ieva, verta neleisti jai plisti: šalinti savaime išdygusius medelius ir neišmesti nupjautų šakų su vaisiais į mišką. Ievą kartais supainioja ir su šermukšniu ar gudobele, nes ir šie žydi baltai, tačiau jų žiedai susitelkę į plokščius skydus, o ne į kabančias kekes.

Ievinė kandis ir medžiai voratinkliuose

Kai kuriais metais birželį ievos atrodo tarsi apvilktos baltu šydu: šakos, kamienai ir net žolė po jais apsitraukia tankiu šilkiniu voratinkliu. Tai ievinės kandies (Yponomeuta evonymella) vikšrai – jie gyvena bendrais lizdais, apgaubia šakas šilku ir per kelias savaites gali nugraužti beveik visus medžio lapus. Vaizdas bauginantis, tačiau ieva šiai kandžiai yra pagrindinis maitinimosi augalas – kitur jos vikšrai pasitaiko tik retkarčiais, pavyzdžiui, ant vyšnių ar šaltekšnių. Kandžių patelės kiaušinėlius deda ant žiemojančių pumpurų, jauni vikšrai žiemoja po pumpurų žvyneliais ir pavasarį, sprogstant pumpurams, pradeda ėsti lapus. Gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje jie susisuka kokonus tankiuose bendruose tinkluose ant kamieno ar žolės. Nugraužta ieva paprastai išgyvena, tik vėlesniais metais auga lėčiau. Sode užtenka laiku nukirpti ir sunaikinti lizdus, kol vikšrai dar maži.

Ar ievos uogos valgomos ir kodėl ieva nuodinga

Ievos lapuose, žievėje, šakelėse ir sėklose yra cianogeninių glikozidų – amigdalino ir prulaurazino. Pažeidus augalo audinius, iš jų gali išsiskirti cianido vandenilis, todėl gyvuliams ievos lapai, ypač pavytę, gali būti pavojingi. Prinokusių uogų minkštime šių medžiagų mažai, jis valgomas, bet labai sutraukiantis dėl taninų. Uogas valgant reikia nekramtyti ir nesmulkinti kauliukų.

Rusijoje ievos uogos iki šiol naudojamos virtuvėje: iš džiovintų ir sumaltų vaisių gaunami rudi kvapnūs miltai, iš kurių kepami pyragai. Lietuvoje ievos uogas daugiausia lesa paukščiai. Kaip ir kitų augalų, ievos negalima vartoti kaip vaisto be gydytojo ar vaistininko patarimo.

Ieva sodyboje

• Vieta. Ieva mėgsta drėgną, derlingą dirvą ir pakelia dalinį pavėsį, todėl tinka prie tvenkinio, griovio ar sodo pakraštyje. Smėlyje ir sausose vietose ji skursta.
• Atžalos. Ieva leidžia šaknų atžalas ir lengvai atželia nupjauta, todėl mažame sklype ją reikia reguliariai retinti.
• Nauda gamtai. Ankstyvi žiedai maitina bites ir kamanes, uogos – strazdus ir kitus paukščius, o tankioje lajoje mėgsta perėti smulkieji giesmininkai.
• Atsargiai. Kadangi lapai ir sėklos nuodingi, ievos nereikėtų sodinti ten, kur ganosi gyvuliai.

Želdynams parenkamos ir dekoratyvinės paprastosios ievos formos, pavyzdžiui, raudonlapės ar ypač gausiai žydinčios. Renkantis medelį verta įsitikinti, kad perkate ne vėlyvąją ievą.

Pavadinimas ir ievos lietuvių kultūroje

Žodis ieva (tarmėse dar ievuogė, jieva) – senas baltiškas žodis. Kalbininkai jį gretina su latvių ieva, prūsų žodžiu, reiškusiu kukmedį, slavų kalbų žodžiais, reiškiančiais gluosnį, ir germanų Eibe, yew – kukmedis. Kodėl tas pats senas žodis skirtingose kalbose atiteko skirtingiems medžiams, tiksliai nežinoma: vieni tyrėjai kildina jį iš žodžio, reiškusio rausvą spalvą, kiti – iš veiksmažodžio „vyti, lenkti“, nes ir ievų, ir gluosnių šakos lanksčios, tinka pinti. Žydinti ieva lietuvių dainose ir poezijoje simbolizuoja jaunystę ir pavasarį, o pats medžio pavadinimas tapo ir mėgstamu moters vardu. Kitus pavasarį žydinčius medžius rasite šermukšnio, kaštono ir gudobelės kortelėse.