Ginkmedis: dviskiautis ginkmedis – lapai, sėklos, auginimas ir gyvoji iškasena

Ginkmedis neprimena nė vieno kito medžio: jo lapai panašūs į mažas vėduokles, o rudenį visas medis per kelias dienas nusidažo ryškiai geltonai ir beveik vienu metu numeta lapus. Tai ne šiaip egzotiškas parko medis, o tikra gyvoji iškasena – vienintelis išlikęs augalų klasės, klestėjusios dinozaurų laikais, atstovas. Lietuvoje ginkmedžių nedaug, tačiau jie auga keliuose parkuose ir vis dažniau sodinami soduose. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje – kaip ginkmedį atpažinti, kuo skiriasi vyriški ir moteriški medžiai ir ką apie ginkmedžio lapus sako vaistų reguliuotojai.

Lotyniškas pavadinimas	Ginkgo biloba
Šeima	ginkmediniai (Ginkgoaceae) – vienintelė rūšis savo klasėje
Grupė	vasaržalis plikasėklis medis, introdukuotas
Kilmė	Rytų Azija, Kinija
Aukštis	gimtinėje dažniausiai 20–40 m
Amžius	daugiau kaip 1600 metų, didžiausių – vertinama daugiau kaip 3500
Sėklos	2–3 cm, su mėsingu dvokiančiu apvalkalu, noksta spalį
Kur auga Lietuvoje	VDU botanikos sodas Kaune, Obelynės ir Švėkšnos parkai

Kaip atpažinti ginkmedį

Ginkmedis – lapus metantis medis su iš pradžių siaura, kūgiška, o vėliau platėjančia ir netaisyklinga laja. Gimtinėje jis užauga 20–40 m aukščio, o Korėjoje žinomas net 64 m medis. Ginkmedis nereiklus dirvai, mėgsta derlingą, pakankamai drėgną dirvožemį, labai atsparus šalčiui, ligoms ir kenkėjams, gerai jaučiasi ir užterštuose miestuose.

Lapai

Ginkmedžio lapai – vieni lengviausiai atpažįstamų: vėduoklės formos, dažniausiai 5–10 cm dydžio, su įkirpimu viduryje, nuo kurio rūšis gavo pavadinimą biloba – „dviskiautis“. Lapo gyslos ne tinkliškos, kaip daugumos lapuočių, o daugybę kartų dalijasi pusiau ir eina lygiagrečiai iki krašto. Lapai abipus žali, ant ilgų lapkočių. Ant ilgųjų ūglių jie išsidėstę pavieniui, o ant trumpų, storų ūglelių – kuokšteliais po 5–7. Rudenį lapai tampa šafraniškai geltoni ir nukrenta labai greitai – kartais per vieną, o kartais per penkiolika dienų.

Žiedai

Ginkmedis – dvinamis: gamtoje vyriškų ir moteriškų medžių būna maždaug po lygiai. Vyriški medžiai pavasarį brandina mažus žirginius primenančius žiedadulkių kankorėžėlius, kabančius trumpųjų ūglių galuose. Moteriškų medžių sėklapradžiai susitelkę po du ilgų kotelių galuose. Ginkmedis – plikasėklis augalas, todėl tikrųjų žiedų ir vaisių neturi, o jo „vaisiai“ iš tikrųjų yra sėklos.

Sėklos

Moteriškų medžių sėklos rutuliškos, apie 2–3 cm ilgio, primena abrikosą ar kaulavaisį: išorėje jas dengia mėsingas gelsvai rudas apvalkalas, o viduje yra kietas briaunotas „riešutėlis“. Sėklos noksta spalį ir krinta kartu su lapais. Mėsingame sluoksnyje yra sviesto rūgšties, todėl nukritusios sėklos dvokia sugedusiu sviestu. Žmonėms šis kvapas nemalonus, tačiau jis vilioja kai kuriuos gyvūnus, pavyzdžiui, voveres, kurios sėklas išnešioja.

Žievė ir ruduo

Jaunų medžių žievė pilkai ruda, gana lygi, o senų – giliai išvagota netaisyklingomis išilginėmis vagomis ir kamštinėmis keteromis. Žiemą ginkmedį lengva pažinti pagal storus, trumpus ūglelius, iš kurių pavasarį išauga lapų kuokšteliai.

Gyvoji iškasena

Ginkmedis – vienintelė išlikusi ginkūnų skyriaus ir ginkmedainių klasės rūšis. Šios augalų grupės atstovų randama triaso periodo nuosėdose, o juros ir kreidos perioduose, kai Žemėje gyveno dinozaurai, ginkmedžiai augo visame Šiaurės pusrutulyje. Laikui bėgant visos kitos giminingos rūšys išnyko, o dviskiautis ginkmedis išliko Kinijoje – ten jis nuo seno auginamas prie šventyklų. Artimiausi jo giminaičiai tarp gyvų augalų – cikadiniai.

Ginkmedis garsėja ir ištvermingumu. Kai kurių medžių amžius siekia daugiau kaip 1600 metų, o didžiausių – vertinamas daugiau kaip 3500 metų. Keli ginkmedžiai išgyveno 1945 m. Hirošimos atominį bombardavimą ir vėl sužaliavo. Medis atsparus vabzdžiams, ligoms ir miesto taršai, todėl visame pasaulyje sodinamas gatvėse ir parkuose.

Ginkmedis ar kiti medžiai?

Požymis	Dviskiautis ginkmedis	Lapuočiai	Spygliuočiai
Lapai	vėduokliški, gyslos dalijasi pusiau ir eina lygiagrečiai	platūs, tinkliškai gysloti	spygliai ar žvynai
Sėklos	plikos, su mėsingu apvalkalu	vaisiuose	ant kankorėžių žvynų
Rudenį	numeta lapus	dauguma numeta lapus	dauguma visžaliai, maumedis numeta
Lytis	vyriški ir moteriški medžiai	dažniausiai vienanamiai	dažniausiai vienanamiai

Ginkmedis, kaip ir spygliuočiai, priklauso plikasėkliams, tačiau rudenį numeta lapus kaip lapuočiai ir maumedis. Apie skirtumus tarp lapuočių ir spygliuočių plačiau – Lietuvos medžių gido pradžioje.

Ginkmedis Lietuvoje ir sode

Į Europą ginkmedis atvežtas apie 1730 m. ir pradėtas auginti parkuose bei botanikos soduose. Lietuvoje jis labai retas: ginkmedžių auga Kaune, VDU botanikos sode, Obelynės parke, Švėkšnos parke. Medis atsparus šalčiui, todėl gali augti ir mūsų klimate.

• Vyriškas ar moteriškas? Daugelis sodinamų ginkmedžių – vyriškos veislės, įskiepytos į iš sėklų išaugintus poskiepius, nes vyriški medžiai nebrandina dvokiančių sėklų. Pavyzdžiui, populiari veislė ‘Autumn Gold’ yra vyriško medžio klonas. Iš sėklos išaugintas ginkmedis gali būti tiek vyriškas, tiek moteriškas.
• Vieta. Ginkmedis mėgsta kalkingą, derlingą, pakankamai drėgną dirvą ir šviesią vietą, tačiau yra nereiklus ir pakelia miesto sąlygas.
• Atsparumas. Ginkmedį retai puola vabzdžiai ar ligos, jis ištveria didelius šalčius, todėl priežiūros reikia nedaug; užaugęs jis tampa įspūdingu rudens akcentu.

Ginkmedžio lapai ir sėklos: ką sako vaistų agentūra

Ginkmedžio lapai nuo seno vartojami tradicinėje kinų medicinoje, o šiandien iš jų gaminami vaistai ir maisto papildai. Europos vaistų agentūros Augalinių vaistų komitetas pripažįsta, kad ginkmedžio lapų sausojo ekstrakto vaistai gali pagerinti su amžiumi susijusius pažintinių funkcijų sutrikimus ir gyvenimo kokybę suaugusiesiems, sergantiems lengva demencija. Smulkintų lapų preparatai, remiantis ilgalaike vartojimo patirtimi, gali būti vartojami kojų sunkumui ir rankų bei kojų šalimui, susijusiam su lengvais kraujotakos sutrikimais, palengvinti.

Agentūra įspėja apie šalutinį poveikį: vartojant ekstraktą demencijai gydyti dažniausias buvo galvos skausmas, taip pat aprašyti kraujavimo atvejai – į akį, iš nosies, į galvos smegenis ar virškinamąjį traktą. Todėl linkusiems kraujuoti ir vartojantiems kraujo krešėjimą mažinančius vaistus ginkmedžio ekstraktus vartoti galima tik pasitarus su gydytoju.

Ginkmedžio sėklų vidinė dalis Azijos virtuvėje naudojama tradiciniuose patiekaluose, tačiau sėklose yra ginkgotoksino, todėl valgant jų daug ar netinkamai paruoštų galima apsinuodyti.

Pavadinimas ir mediena

Kinų kalboje ginkmedžio sėklos nuo seno vadinamos „sidabriniu vaisiumi“ ar „baltuoju vaisiumi“. Pavadinimas ginkgo atsirado dėl klaidos: 1690 m. Nagasakyje ginkmedį aprašęs vokiečių gamtininkas Engelbertas Kaempferis netiksliai užrašė japonišką žodį ginkyō. Ginkmedžio mediena lengva, minkšta ir lengvai apdorojama – ji tinka baldams, smulkiems dirbiniams ir pakavimo dėžėms. Apie kitus parkuose auginamus atvežtinius medžius skaitykite riešutmedžio, kėnių ir buko kortelėse.