Bukas: paprastasis bukas – lapai, riešutai, žievė ir kur bukai auga Lietuvoje

Įžengus į seną bukyną, pirmiausia krinta į akis kamienai: lygūs, sidabriškai pilki, tiesūs kaip kolonos, o po jais – storas rudų lapų kilimas, ant kurio beveik niekas neauga. Lietuvoje tokių miškų mažai, nes čia eina paprastojo buko paplitimo pakraštys, tačiau bukai puošia ne vieną dvaro parką ir pajūrio mišką. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje rasite, kaip atpažinti buką kiekvienu metų laiku, kur Lietuvoje auga didžiausi bukai ir kuo ypatingas raudonlapis bukas.

Lotyniškas pavadinimas	Fagus sylvatica
Šeima	bukiniai (Fagaceae), kaip ir ąžuolas
Grupė	lapuotis, Lietuvoje introdukuotas XIX a.
Aukštis	dažniausiai 25–35 m, retai iki 45 m
Amžius	200–300 metų, kartais daugiau
Žydi	gegužę, kartu su lapojimu
Riešutai	trikampiai, spygliuotoje goželėje, IX–X
Kur auga Lietuvoje	pietvakarių miškai, pajūris, dvarų parkai

Kaip atpažinti buką

Miške augančio buko laja siaura ir iškelta aukštai, o atvirai augusio – plati, tanki, žemai nusileidžianti. Bukas labai gerai pakelia pavėsį ir pats meta gilų šešėlį: jo laja sulaiko daugumą šviesos, o nukritę lapai pūva lėtai, todėl bukyne žolių būna nedaug. Jis mėgsta purius, derlingus, drėgnokus priemolius ir priesmėlius, gerai auga drėgname pajūrio klimate, tačiau užmirkusių dirvų ir didelių šalčių nepakelia.

Lapai

Lapai pražangūs, paprasti, elipsiški ar kiaušiniški, 5–10 cm ilgio ir 3–7 cm pločio, su smailėjančia viršūne. Kraštas lygus ar švelniai banguotas, o jaunų lapų – apaugęs švelniais šilkiniais plaukeliais, tarsi blakstienomis. Viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, apatinė šviesesnė; kiekvienoje pusėje matyti 6–7 lygiagrečios šoninės gyslos. Rudenį lapai nusidažo gelsvai oranžiškai, vėliau vario rudumo spalva. Lapkotis trumpas, apie 1 cm.

Žiedai

Bukas – vienanamis, vėjo apdulkinamas medis. Jis žydi gegužę, kartu skleidžiantis lapams. Vyriški žiedai susitelkę į apie 1 cm skersmens rutuliškus gelsvai rudus kutus, kabančius ant ilgų kotelių; moteriški – žali, po 2–3 jaunų ūglių viršūnėse, trumpu plaukuotu koteliu. Bukas pradeda žydėti ir derėti tik būdamas brandus – dažniausiai sulaukęs 30–40, o tankiame miške ir vėliau metų.

Riešutai

Buko vaisiai – tribriauniai, apie 1,5 cm ilgio, blizgantys kaštoniniai riešutai. Jie po du ar daugiau sėdi sumedėjusioje goželėje, kuri yra 2–2,5 cm ilgio, veltiniškai plaukuota ir apaugusi minkštais dygliukais. Rugsėjo pabaigoje–spalį goželė atsiveria keturiomis skiautėmis, o riešutai iškrenta, ypač po pirmųjų šalnų. Viename kilograme būna apie 4000 riešutų. Gausiai bukai dera ne kasmet, o kas 3–5 metus – tokiais metais miške būna daugybė riešutų, kuriais minta daugybė žvėrių ir paukščių.

Žievė ir pumpurai

Buko žievė – bene lengviausiai atpažįstama: plona, labai lygi ir sidabriškai pilka, be vagų net ant senų medžių. Ūgliai ploni, zigzagiški, tamsiai rausvai rudi. Pumpurai ypač būdingi: ilgi, 1,5–3 cm, liauni, verpstiški, labai smailūs, šviesiai rudi, su daugybe žvynelių, atsikišę nuo šakelės – jie primena cigarus ar ietis. Žiemą jaunų bukų šakose dažnai laikosi sausi šviesiai rudi lapai.

Bukas, skroblas ar raudonlapis bukas?

Požymis	Paprastasis bukas	Paprastasis skroblas	Raudonlapis bukas
Žievė	lygi, sidabriškai pilka, be vagų	pilka, išvagota „raumenimis“	kaip paprastojo buko
Lapai	blizgantys, lygiu ar banguotu blakstienotu kraštu	dvigubai pjūkliški, raukšlėti	purpuriniai, vasaros viduryje gali patamsėti iki žalsvų
Pumpurai	1,5–3 cm, smailūs, atsikišę	iki 1 cm, prigludę	kaip paprastojo buko
Vaisiai	trikampiai riešutai spygliuotoje goželėje	riešutėlis su triskiaute goželės sparnu	kaip paprastojo buko

Su skroblu bukas dažnai painiojamas dėl lygios pilkos žievės; plačiau apie jį – skroblo kortelėje. Bukinių šeimai priklauso ir ąžuolai bei valgomasis kaštainis, bet ne paprastasis kaštonas.

Raudonlapis bukas – ne atskira rūšis, o paprastojo buko mutacija. Jis pirmą kartą pastebėtas 1690 m. miške prie Zondershauzeno Tiuringijoje (Vokietija), ir manoma, kad apie 99 % visų pasaulio raudonlapių bukų yra kilę iš šio medžio. Parkams auginamos ir kitos formos – pavyzdžiui, siauros kolonos formos ‘Dawyck’.

Bukai Lietuvoje

Paprastojo buko žiedadulkių rasta senose, tarpledynmečio laikų nuosėdose, tačiau vėliau bukas Lietuvoje išnyko, o jo arealas atsitraukė toli į pietus. Į Lietuvą bukas vėl atvežtas XIX a., o šiandien jo savaiminio paplitimo riba, pamažu slinkdama iš pietų, beveik pasiekė pietvakarių Lietuvos sieną. Lietuvoje bukai geriausiai auga švelnesnio klimato pietvakarių dalyje: nedidelių mišrių bukynų, kuriuose bukai auga pirmajame miško arde, yra Šilutės miškų urėdijos Kliošių ir Ašpurvių miškuose, Girulių miške prie Klaipėdos ir Pajūrio regioniniame parke netoli Olando kepurės. Didesniuose plotuose bukai auga antrajame arde po pušimis ir ąžuolais – pavyzdžiui, Jurbarko krašte, Karšuvos girioje. 2012 m. duomenimis, grynų buko medynų, didesnių nei 1 ha, Lietuvoje nebuvo.

Bukų yra ir daugelyje dvarų parkų – Bubliškių, Paežerių, Renavo, Žagarės, Dabikinės, Degaičių ir kitų. Manoma, kad didžiausi Lietuvos bukai auga Kliošių miško parke prie Priekulės: aukščiausi ir stambiausi jų siekia 38 m aukščio ir 129 cm kamieno skersmens. Kai kurie bukai saugomi kaip gamtos paveldo objektai, pavyzdžiui, Birškaus, Ievos Simonaitytės, Kliošių parko ir Paežerių dvaro parko bukai, o penkiolikai bukų suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Rytų Lietuvoje per šaltas žiemas bukai apšąla ar net žūsta, tačiau iš Žagarės parko riešutų išauginti medžiai vidurio Lietuvoje pasirodė atsparūs šalčiui.

Klimatui šylant, bukas laikomas viena rūšių, kurios Lietuvoje ateityje gali plisti savaime, – apie tai rašome Lietuvos medžių gido skyriuje apie klimato kaitą.

Bukų gyvatvorė

Bukas – puikus gyvatvorių augalas. Jis pakelia karpymą ir pavėsį, o karpomi bei jauni bukai rudenį lapų nenumeta: jie nudžiūsta, paruduoja ir laikosi ant šakų visą žiemą, kol pavasarį juos išstumia nauji pumpurai. Šis reiškinys vadinamas marcescencija. Todėl bukų gyvatvorė, kaip ir skroblų, dengia sklypą ištisus metus. Lietuvoje bukų gyvatvorėms tinkamiausios švelnesnės žiemos vakarų dalis ir užuovėjos; atšiauresnėse vietose dažniau renkamasi ištvermingesnį skroblą.

Mediena ir naudojimas

Buko mediena sunki, kieta, tolygi ir atspari lenkimui, todėl plačiai naudojama baldams ir kitiems dirbiniams. Senų bukų kamieno centre kartais išryškėja tamsūs raštai – seniau jie laikyti defektu, o dabar dažnai net vertinami. Iš buko medienos gaminami ir būgnai, kurių skambesys skiriasi nuo klevo ar beržo būgnų. Lauke ši mediena greitai pūva. Buko malkos lengvai skyla ir dega tolygia, šviesia liepsna, o buko medienos gabalai naudojami net alaus gamyboje – savitam skoniui suteikti.

Buko riešutai ir pavadinimas

Buko riešutai iš esmės valgomi, bet juose yra taninų ir silpnai nuodingų medžiagų, todėl suvalgius daug žalių riešutų galima susirgti. Seniau iš riešutų buvo spaudžiamas maistinis aliejus, kuris jau nebėra nuodingas, tačiau surinkti pakankamai riešutų reikia daug darbo.

Žodis bukas lietuvių kalboje – skolinys iš lenkų ar Rytprūsių vokiečių tarmių, kilęs iš vokiško Buche. Su tuo pačiu senu indoeuropietišku žodžiu siejami ir germanų žodžiai, reiškiantys knygą – vokiečių Buch, anglų book: manoma, kad senovėje buko lentelės ir žievė buvo naudojamos rašyti. Bukas – vienas medžių, kurie žiemą lengviausiai atpažįstami iš pumpurų.