Medžių sėklos ir vaisiai: gilės, sparnavaisiai, kankorėžiai ir kaip išauginti medį

Kiekvienas medis prasideda nuo sėklos, o kiekviena medžio rūšis turi savo būdą, kaip tą sėklą išsiųsti į pasaulį. Vieni medžiai pasikliauja vėju ir aprūpina sėklas sparneliais, kiti augina skanius vaisius ir „samdo“ paukščius bei žvėris. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – Lietuvos medžių sėklos ir vaisiai: kaip juos atpažinti, kada jie bręsta, kurie valgomi, kurie nuodingi ir kaip užsiauginti medį iš sėklos.

Vaisius ir sėkla: koks skirtumas

Botanikoje sėkla – tai gemalas su maisto atsargomis ir apsaugine luobele, iš kurio išauga naujas augalas. Vaisius susidaro iš peržydėjusio žiedo mezginės ir gaubia sėklą ar sėklas. Lapuočiai medžiai, priklausantys gaubtasėkliams, sėklas brandina vaisiuose: gilėje, riešute, sparnavaisyje, obuoliuke. Spygliuočiai – plikasėkliai: jų sėklos guli atvirai ant kankorėžio žvynų, o tikrų vaisių jie neturi. Kasdienėje kalboje „sėkla“ ir „vaisius“ dažnai painiojami, tačiau atpažįstant medžius šis skirtumas padeda suprasti, kodėl kankorėžis ir gilė tokie nepanašūs.

Vėjo nešiojamos sėklos

Lengvos sėklos su sparneliais ar plaukeliais gali nuskristi dešimtis ar šimtus metrų nuo motininio medžio. Tokių sėklų medžiai užaugina labai daug, nes didžioji dalis jų nukrenta netinkamoje vietoje.

• Sparnavaisiai. Klevo vaisiai poriniai – dvi sėklos su ilgais sparneliais, krisdami jie sukasi kaip sraigtasparnio mentės. Uosio sparnavaisiai pavieniai, ilgi, siauri, kabo kekėmis visą žiemą. Guobų ir vinkšnų sparnavaisiai apvalūs, plokšti, su sėkla viduryje – jie subręsta anksti, jau gegužę–birželį.
• Sparnuoti riešutėliai. Beržo vaisynėlis subyra į šimtus mažyčių riešutėlių su dviem permatomais sparneliais. Juodalksnio riešutėliai su siaurais sparneliais byra iš mažų, sumedėjusių „kankorėžėlių“, kurie ant medžio laikosi visą žiemą; jie gerai plūduriuoja, todėl juos išnešioja ir upeliai.
• Sparnuotos spygliuočių sėklos. Pušies, eglės ir maumedžio sėklos turi plėvinį sparnelį ir išbyra iš atsivėrusių kankorėžių sausomis dienomis.
• Liepos „sraigtasparnis“. Liepos riešutėliai kabo ant ilgo, siauro žiedynlapio, kuris žiemą nutrūksta kartu su visu vaisynu ir sukdamasis nuneša sėklas toliau.
• Pūkuotos sėklos. Gluosnių ir tuopų smulkutės sėklos apaugusios baltais plaukeliais. Gegužės pabaigoje–birželį jos pakyla į orą kaip sniegas – tai garsieji tuopų pūkai, kuriuos išneša tik moteriški medžiai.

Gyvūnų platinamos sėklos

Stambios, maistingos sėklos negali skristi, todėl jas išnešioja gyvūnai. Medis „sumoka“ dalimi derliaus: dalis sėklų suėdama, bet dalis paslepiama ir pamirštama.

• Gilės. Ąžuolo giles ėda šernai, elniai, pelės, voverės, o kėkštai jas nešioja kilometrais ir slepia žemėje atsargai. Pamirštos gilės sudygsta, todėl naujų ąžuoliukų dažnai randama toli nuo ąžuolų.
• Riešutai. Lazdyno riešutus slepia voverės, pelės ir riešutinės, o kedrinės pušies sėklas – riešutinės, kurių Lietuvoje nedaug.
• Sultingi vaisiai. Šermukšnio obuoliukus, ievos kaulavaisius, gudobelės vaisius, kadagio kankorėžiuoges ir kukmedžio raudonus antsėklius lesa strazdai, svirbeliai, sniegenos. Sėklos nesuvirškintos praeina pro paukščio virškinamąjį traktą ir išbarstomos su išmatomis – dažnai tvorų, laidų ir pavienių medžių papėdėse, kur paukščiai tupi.
• Kaštonai. Paprastojo kaštono sėklas savo tėvynėje Balkanuose išnešioja žvėrys. Lietuvoje jos dažniausiai sudygsta ten, kur nukrinta, arba ten, kur jas nuneša vaikai.

Kankorėžiai

Kankorėžis – spygliuočių dauginimosi organas. Vyriški kankorėžėliai maži, gamina žiedadulkes ir greitai nukrinta, o moteriški sumedėja ir ilgainiui atsiveria, išbarstydami sėklas. Kiekviena rūšis turi savitus kankorėžius:

Medis	Kankorėžis	Kada bręsta ir byra sėklos
Paprastoji pušis	kiaušiniškas, pilkai rudas, 2,5–7 cm	bręsta 17–18 mėn., byra kitų metų III–V
Paprastoji eglė	ilgas, cilindriškas, 10–15 cm, kabantis	bręsta tais pačiais metais rudenį, byra žiemą–pavasarį; tuščias kankorėžis nukrenta visas
Europinis maumedis	mažas, 2–4 cm, status	bręsta rudenį, tušti kankorėžiai laikosi ant šakų kelerius metus
Paprastasis kadagys	mėsinga melsvai juoda „uoga“	bręsta antrais ar trečiais metais
Europinis kukmedis	kankorėžio nėra: sėkla raudoname mėsingame antsėklyje	rudenį, platina paukščiai

Atkreipkite dėmesį: miške po eglėmis rasti apgraužti, „nuplikinti“ kankorėžiai – voverių darbas, o pušų kankorėžiai, įkišti į medžio žievės plyšį, – genių „kalvė“, kurioje jie išlukštena sėklas. Kankorėžius gadina ir kankorėžinis stagargraužis – drugys, kurio vikšras graužia kankorėžio ašį ir sėklas.

Kada bręsta Lietuvos medžių sėklos

Medis	Vaisius / sėkla	Bręsta
Gluosniai, tuopos, drebulė	dėžutės su pūkuotomis sėklomis	V–VI
Guobos, vinkšna	apvalūs sparnavaisiai	V–VI
Karpotasis beržas	sparnuoti riešutėliai	VII
Plaukuotasis beržas	sparnuoti riešutėliai	VIII–IX
Paprastoji ieva	juodi kaulavaisiai	VII–VIII
Paprastasis šermukšnis	oranžiniai raudoni obuoliukai	VIII–IX
Paprastasis lazdynas	riešutai goželyje	VIII–IX
Paprastasis ąžuolas	gilės	IX–X
Paprastasis kaštonas	spygliuotos dėžutės su sėklomis	IX–X
Paprastasis klevas	poriniai sparnavaisiai	IX–X
Paprastasis uosis	pavieniai sparnavaisiai	IX–X, laikosi žiemą
Mažalapė liepa	riešutėliai su žiedynlapiu	IX–X, laikosi žiemą
Juodalksnis	riešutėliai „kankorėžėliuose“	X, byra per žiemą

Kodėl vienais metais sėklų būna daug, o kitais – ne

Daugelis medžių dera nereguliariai: po gausių sėklinių metų eina keli liesi. Ąžuolams gausūs metai kartojasi maždaug kas 4–5 metus, panašiai elgiasi ir bukai, eglės. Vienas paaiškinimas – sėklų ėdikų „pasotinimas“: liesais metais pelių ir šernų populiacijos sumažėja, o kai staiga užderi daugybė gilių, gyvūnai visų suėsti nespėja ir dalis sudygsta. Kitas – gausus derlius iš medžio paima daug maisto medžiagų, kurias jis turi vėl sukaupti. Gausūs sėkliniai metai matyti ir miško gyvūnų gyvenime: po jų dažnai padaugėja pelių, šernų, voverių.

Kurie medžių vaisiai valgomi, o kurie – nuodingi

• Lazdyno riešutai – valgomi tiesiai nuo krūmo, prinokę rugpjūtį–rugsėjį.
• Gilės – žalios kartokos ir nevalgomos; anksčiau jos buvo valgomos tik pašalinus raugus ir paskrudinus, pavyzdžiui, gilių kavai.
• Šermukšnio uogos – žalios kartokos ir gali dirginti virškinimo traktą; vartojamos tik apdorotos – virtos, šaldytos ar džiovintos.
• Kaštonų sėklos – nevalgomos, neapdorotos nuodingos. Valgomi yra kitos šeimos medžio – valgomojo kaštainio – vaisiai.
• Kukmedžio sėklos ir spygliai – labai nuodingi. Raudonas, mėsingas antsėklis pats nenuodingas, bet jame esanti sėkla – nuodinga, todėl vaikams kukmedžio „uogų“ ragauti negalima.
• Kedrinės pušies sėklos – valgomos, parduodamos kaip „kedro riešutai“.

Kaip užsiauginti medį iš sėklos

1. Surinkite sveikas, prinokusias sėklas – nuo žemės ar nuo medžio, be skylučių ir pelėsio. Giles verta patikrinti vandenyje: iškilusios į paviršių dažniausiai būna tuščios ar sukirmijusios.
2. Peržiemokite. Daugelio Lietuvos medžių sėklos sudygsta tik pabuvusios šaltyje ir drėgmėje – tai vadinama stratifikacija. Paprasčiausia giles, kaštonus, klevų ir liepų sėklas pasėti rudenį tiesiai į lauką ar vazoną, paliktą lauke. Kitas būdas – kelis mėnesius laikyti sėklas drėgname smėlyje šaldytuve ir pasėti pavasarį.
3. Sėkite negiliai – maždaug dvigubai tiek, koks sėklos skersmuo, į purią, laidžią žemę. Smulkias beržų ar alksnių sėklas užtenka paberti ant paviršiaus ir prispausti.
4. Apsaugokite nuo pelių ir paukščių – pavyzdžiui, tinkleliu, o vėliau daigus – nuo stirnų ir kiškių.
5. Persodinkite į nuolatinę vietą po 1–3 metų, kol šaknys dar nedidelės. Ąžuolas ir riešutmedis greitai išaugina ilgą liemeninę šaknį, todėl juos geriau sėti iš karto ten, kur augs.

Daugiau apie kiekvienos rūšies vaisius ir sėklas – rūšių kortelėse: ąžuolo, pušies, beržo, liepos, klevo ir kaštono.