Alksnis: juodalksnis ir baltalksnis – lapai, kankorėžėliai, žievė ir kaip atskirti

Alksniai – medžiai, kuriuos rasite ten, kur šlapia: upelių pakrantėse, pelkėtose žemumose, šaltiniuotuose šlaituose. Jie žydi pirmieji, kai dar guli sniegas, o rudenį numeta lapus žalius. Lietuvoje auga du alksniai – juodalksnis ir baltalksnis, kurie kartu sudaro beveik septintadalį šalies medynų. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – abiejų alksnių kortelė: kaip atrodo jų lapai, žiedai, vaisiai, žievė ir pumpurai, kuo jie skiriasi ir kam naudingi.

Lotyniškas pavadinimas	Alnus glutinosa (juodalksnis), Alnus incana (baltalksnis)
Šeima	beržiniai (Betulaceae)
Grupė	lapuočiai, vietinės Lietuvos rūšys
Aukštis	juodalksnis 20–30 m (Lietuvoje iki 33 m); baltalksnis 10–15 m, kartais iki 20 m
Amžius	juodalksnis 100–120 m., kartais iki 300; baltalksnis 50–70 m.
Žydi	kovą–balandį, prieš lapus
Vaisiai	smulkūs sparnuoti riešutėliai sumedėjusiuose „kankorėžėliuose“, X–XI
Dalis Lietuvos medynų	juodalksnynai – apie 8 %, baltalksnynai – apie 6 %

Kaip atpažinti alksnį

Abu alksniai turi kelis bendrus požymius, kurių neturi kiti Lietuvos medžiai. Pirma, jų pumpurai kotuoti – kiekvienas pumpuras sėdi ant trumpo kotelio. Antra, ant šakų visą žiemą kabo smulkūs, rudi, sumedėję „kankorėžėliai“ – moteriškų žirginių liekanos. Trečia, alksniai pražysta labai anksti, ant plikų šakų, ilgais nusvirusiais žirginiais. Rudenį jų lapai nukrinta žali, nenugeltę.

Lapai

Juodalksnio lapai 4–9 cm ilgio, beveik apvalūs ar atvirkščiai kiaušiniški – plačiausi aukščiau vidurio, su buka ar net įlenkta, tarsi iškirpta viršūne. Kraštas dvigubai dantytas, banguotas. Jauni lapai lipnūs ir blizgantys, todėl juodalksnio lotyniškas pavadinimas glutinosa reiškia „lipnus“. Apatinėje pusėje gyslų kampuose – rusvų plaukelių kuokšteliai. Baltalksnio lapai ovalūs ar kiaušiniški, 4–10 cm, su nusmailėjusia viršūne ir pjūkliškais kraštais, viršutinė pusė žalia, apatinė – pilkai ar melsvai žalia, plaukuota. Lapai ant šakelės išsidėstę pražangiai.

Žiedai

Alksniai – vienanamiai, vėjo apdulkinami medžiai. Vyriški žirginiai ilgi, nusvirę, gelsvai rausvi ar rudi, susiformuoja dar rudenį ir visą žiemą kabo šakų galuose. Moteriški žirginiai trumpi, statūs, rausvi, auga ant kotelių. Pirmasis pražysta baltalksnis – kai vidutinė paros temperatūra pakyla virš nulio. Kauno apylinkėse jis vidutiniškai pražysta apie kovo 28 d., anksčiausiai – net vasario pabaigoje. Juodalksnis pražysta 1–2 savaitėmis vėliau, Vidurio Lietuvoje vidutiniškai apie balandžio 8 d. Abu žydi apie 10–11 dienų. Alksnių žiedadulkės – vienos pirmųjų pavasario alergijos priežasčių, o ankstyvais žiedais ir sakais mielai naudojasi bitės.

„Kankorėžėliai“ ir sėklos

Apdulkinti moteriški žirginiai sumedėja ir virsta mažais, apie 1,5 cm, rudais vaisynais, panašiais į kankorėžius. Juose spalį–lapkritį prinoksta smulkūs, 2–4 mm ilgio, rausvai rudi riešutėliai su dviem siaurais sparneliais. Vaisynai pamažu išsiaižo per žiemą, o tušti laikosi ant šakų iki kitų metų. Juodalksnio sėklas vėjas nuneša 60–100 m, bet dar svarbiau – vanduo: sėklose yra oro, todėl jos gali plaukti dešimtis ir net šimtus kilometrų. Taip juodalksniai įsikuria palei upes. Plačiau – medžių sėklų vadove.

Žievė ir pumpurai

Jauno juodalksnio žievė žalsvai ruda, lygi ir žvilganti, bet maždaug 20–25 metų amžiaus ji ima trūkinėti, tamsėja iki tamsiai rudos ar beveik juodos ir suaižėja negiliais plyšiais į mažas plokšteles. Baltalksnio žievė šviesiai pilka, plona, lygi ir blizganti beveik visą gyvenimą – pagal tai abu alksnius lengviausia atskirti net iš tolo. Pumpurai kotuoti, violetiniai ar rudai violetiniai, juodalksnio – kiek lipnūs, baltalksnio – buki, su 2–3 žvyneliais.

Juodalksnis ir baltalksnis: palyginimas

Požymis	Juodalksnis	Baltalksnis
Žievė	tamsiai ruda, suaižėjusi nuo 20–25 metų	šviesiai pilka, lygi, blizganti
Lapai	apvalūs, buka ar įlenkta viršūne, lipnūs	ovalūs, smailūs, apačia pilkai plaukuota
Jauni ūgliai	rausvai rudi, lipnūs	pilkai rusvi, plaukuoti, nelipnūs
Aukštis	20–30 m	10–15 m, kartais krūmas
Amžius	100–120 m.	50–70 m.
Augavietės	šlapios, pelkėtos vietos, pakrantės	drėgnokos vietos, kirtavietės, apleisti laukai
Žydi	apie balandžio 8 d.	apie kovo 28 d.

Gamtoje juodalksnis ir baltalksnis kartais susikryžmina; jų hibridai turi tarpinių požymių.

Kur auga alksniai

Valstybinės miškų tarnybos apskaitos duomenimis, 2023 m. pradžioje juodalksnynai užėmė 167 281 ha (apie 8 % medynų), o baltalksnynai – 120 601 ha (apie 6 %). Juodalksnis paplitęs visoje Lietuvoje, labiausiai Vidurio žemumoje ir pietvakariuose. Jis mėgsta derlingus, šlapius dirvožemius su tekančiu ar negiliu gruntiniu vandeniu – upių, upelių ir ežerų pakrantes, šaltiniuotus šlaitus, durpynus. Pelkiniai juodalksnynai – gūdūs, sunkiai įžengiami miškai: aplink kamienus susidaro iki metro aukščio kupstai, tarp kurių telkšo tamsus vanduo. Juodalksnis šviesamėgis – užstelbti jo daigai žūsta per kelias savaites.

Baltalksnis dažnesnis šiaurės rytų Lietuvoje – Utenos, Biržų apylinkėse, o pietuose retas. Jis greitai užželdina kirtavietes, apleistus laukus ir sklypus, gerai atželia iš šaknų atžalų. Pirmaisiais metais auga labai sparčiai – per penkerius metus gali pasiekti 4–5 m, bet gyvena trumpai, vos 50–70 metų.

Alksniai tręšia dirvą

Alksniai turi savybę, kuria Lietuvoje gali pasigirti nedaug medžių: ant jų šaknų susidaro gumbeliai, kuriuose gyvena bakterijos, surišančios oro azotą. Per greitai pūvančius alksnių lapus azotas patenka į dirvožemį, todėl alksnynai praturtina ir pagerina dirvą, didina humuso atsargas. Dėl šios savybės alksniai dažnai pirmieji įsikuria nualintose, apleistose žemėse, o vėliau jų vietą užima kiti medžiai.

Alksnio mediena

Ką tik nupjauto juodalksnio mediena balta, bet ore greitai įgauna oranžiškai rausvą spalvą. Ji minkšta, lengva, gerai apdirbama ir ypač patvari vandenyje – ilgai nepūva, todėl seniau iš alksnio darydavo šulinių rentinius, polius ir vandens vamzdžius. Šiandien juodalksnio mediena naudojama baldams, durims, fanerai, drožybai, o pjuvenos vertinamos rūkant žuvį ir mėsą. Baltalksnio mediena panaši savybėmis, tačiau rąstai būna ploni, todėl lentų iš jos pjaunama retai. Iš alksnių žievės, lapų ir vaisynų seniau gamintos rauginės medžiagos ir dažai.

Alksniai sodyboje

Juodalksnis tinka drėgniems sklypams, tvenkinių ir griovių pakrantėms tvirtinti: jis pakelia potvynius ir yra atsparus oro taršai, nors jaunus medelius gali pakąsti pavasario šalnos. Parkuose auginamos dekoratyvinės juodalksnio formos – su į ąžuolo lapus panašiais ar plunksniškai suskaldytais lapais, siaura kūgiška laja. Baltalksnis vertinamas bitininkų dėl ankstyvo žydėjimo. Prie namų alksnių nereikėtų sodinti tiems, kas alergiški ankstyvųjų medžių žiedadulkėms. Apie kitus pavasarį anksti žydinčius medžius – beržo kortelėje.