Šermukšnis: paprastasis šermukšnis – lapai, žiedai, uogos ir ar jos valgomos

Šermukšnis – rudens medis: rugsėjį jo šakos linksta nuo sunkių oranžiškai raudonų uogų kekių, kurios kabo iki pat žiemos ir maitina strazdus bei svirbelius. Lietuvoje jis auga ir miškuose, ir prie beveik kiekvienos senos sodybos, nes buvo laikomas namų sargu. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – paprastojo šermukšnio kortelė: lapai, žiedai, uogos, žievė ir pumpurai, ar uogos valgomos ir kaip jas paruošti, ką šermukšnis reiškė mūsų protėviams.

Lotyniškas pavadinimas	Sorbus aucuparia
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae)
Grupė	lapuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai 8–10 m, rečiau 15–20 m
Amžius	60–100 metų, pavieniai iki 200
Žydi	gegužę–birželį
Vaisiai	oranžiškai raudoni obuoliukai, IX, laikosi iki žiemos
Kur auga	miškai, kirtavietės, pamiškės, sodybos, pakelės

Kaip atpažinti šermukšnį

Paprastasis šermukšnis – nedidelis medis su kiaušiniška, vėliau išsiskėtusia ir kiek retoka laja. Jis auga greitai, bet retai būna aukštesnis nei 10 m. Jaunas šermukšnis pakelia pavėsį, todėl dažnai auga miško trake, o vėliau tampa šviesamėgis. Jis atsparus šalčiui ir sausroms, mėgsta purius, maisto medžiagų turtingus, vidutinio drėgnumo dirvožemius.

Lapai

Šermukšnio lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, 15–20 cm ilgio ir apie 10 cm pločio. Juos sudaro 9–15, kartais 19 lancetiškų, nusmailėjusių, pjūkliškų lapelių ir vienas lapelis viršūnėje. Viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė – melsvai pilkšva, kiek plaukuota. Skirtingai nei uosio, šermukšnio lapai ant šakelės auga pakaitomis, ne poromis. Rudenį lapai tampa geltoni, rausvai oranžiniai ir nukrenta gana anksti.

Žiedai

Gegužę–birželį šermukšnis pražysta plačiais, 5–10 cm skersmens, skydiškais žiedynais iš daugybės smulkių, 8–15 mm, baltų penkialapių žiedų su maždaug 20 kuokelių. Žiedai savito, ne visiems malonaus kvapo, juos apdulkina vabzdžiai. Žiedynkočiai apaugę pilkšvais plaukeliais.

Uogos

Šermukšnio „uogos“ botaniškai yra mažyčiai obuoliukai – 8–10 mm skersmens, rutuliški, raudoni, oranžiniai ar raudonai oranžiniai, sultingi, susitelkę kekėse. Viduje – 3–5 rausvai rudos, blizgančios sėklos. Uogos prinoksta rugsėjį ir kabo iki žiemos, todėl šaltuoju metu jomis minta strazdai, svirbeliai, sniegenos, o paukščiai išplatina ir sėklas. Šermukšnis pradeda derėti 10–12 metų ir dera kasmet.

Žievė ir pumpurai

Šermukšnio žievė lygi, pilka, blizganti, su horizontaliais lęšiukais – panaši į jaunos vyšnios ar beržo be tošies. Jauni ūgliai pūkuoti, vėliau stori, apvalūs, rausvai rudi su pilka plėvele. Žiemą šermukšnį lengva atpažinti iš pumpurų: jie stambūs, apie 1 cm, kūgiški, kiek išlinkę, tamsiai violetiškai rudi, o viršūnė ir žvynelių kraštai gausiai apaugę sidabriškais plaukeliais.

Ar šermukšnio uogos valgomos?

Taip, tačiau ne tiesiai nuo medžio. Šviežiose uogose yra parasorbo rūgšties, kuri suteikia kartumo ir dirgina skrandžio gleivinę, todėl žalios uogos nėra skanios ir jų nereikėtų valgyti daug. Kartumas sumažėja uogas sušaldžius, išvirus ar išdžiovinus – tada parasorbo rūgštis suyra. Todėl daugelis uogas skina po pirmųjų šalnų arba laiko jas šaldiklyje.

Paruoštos šermukšnio uogos tinka uogienei, želė, kompotui, sirupui, padažams prie žvėrienos, iš jų spaudžiamos sultys, džiovintos dedamos į arbatas. Uogose yra cukraus, organinių rūgščių, pektinų, karotino ir nemažai vitamino C. Lietuvoje šermukšnio uogos kadaise gelbėdavo badmečiais. Vaistininkas Mannfriedas Pahlow nors ir abejojo dėl uogų toksiškumo, vis dėlto patarė jų nevalgyti dideliais kiekiais.

Paprastasis šermukšnis ir panašūs augalai

Augalas	Lapai	Uogos	Pastabos
Paprastasis šermukšnis	plunksniški, 9–15 lapelių	oranžiškai raudonos	vietinis medis
Švedinis šermukšnis	paprasti, skiautėti, apačioje pilkai veltiniški	raudonos	kilęs iš Skandinavijos, Baltijos pakrančių; dažnai sodinamas miestuose
Japoninis šermukšnis	plunksniški, blizgantys, rudenį ryškiai raudoni	raudonos	dekoratyvinis, populiarios veislės soduose
„Juodasis šermukšnis“ – juodavaisė aronija	paprasti, elipsiški, blizgantys	juodos	Šiaurės Amerikos krūmas, ne šermukšnis
Paprastasis uosis	plunksniški, bet priešiniai	uogų nėra – sparnavaisiai	pumpurai juodi

Šermukšnis lietuvių tautosakoje

Paprastasis šermukšnis – vienas paslaptingiausių lietuvių garbintų medžių. Senovės aisčių tikėjimuose jis buvo siejamas su Saule, laikomas laimės ir vaisingumo simboliu. Tikėta, kad nuo šermukšnio šalinasi laumės, raganos, burtininkai ir ypač velniai: su šermukšnine lazda keliaujant velnio nesutiksi, o kieme augantis šermukšnis saugo namus nuo žaibo ir perkūnijos. Todėl šermukšnis buvo sodinamas beveik kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų. Šermukšnio šakelių šluoteles kabindavo lovos galvūgalyje ar laikydavo palovyje, tikėdami, kad jos apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių ir burtų. Šermukšnis apdainuotas ir kaimyninių tautų dainose.

Šermukšnis – paukščių ir žvėrių valgykla

Šermukšnis svarbus ne tik žmonėms. Uogos lieka ant šakų iki žiemos, kai kito maisto jau mažai, todėl į šermukšnius suskrenda strazdų, svirbelių ir sniegenų pulkai – kai kuriais metais vos per kelias dienas jie nurenka visą derlių. Paukščiai uogas praryja su sėklomis ir išplatina jas toli nuo motininio medžio, todėl jauni šermukšniai dažnai išdygsta pamiškėse, prie tvorų ar po elektros laidais, kur paukščiai tupi. Šermukšnio ūglius ir šakeles žiemą graužia briedžiai, elniai ir kiškiai, o pavasarį gausiai žydintys žiedynai maitina daugybę vabzdžių. Dėl šių priežasčių šermukšnis laikomas viena vertingiausių rūšių kuriant gyvūnams draugiškus sodus ir miško pakraščius.

Šermukšnis sode

Šermukšnis – puikus medis nedideliam sodui: jis neužauga per didelis, yra dekoratyvus pavasarį, kai žydi, ir rudenį, kai sunoksta uogos ir parausta lapai, o uogos žiemą pritraukia paukščius. Jis gerai auga saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje, purioje, drėgnokoje dirvoje. Soduose populiarios veislės:

• ‘Fastigiata’ – siauros, kolonos formos lajos, tinka mažiems sklypams (vadinamasis koloninis šermukšnis);
• ‘Pendula’ – svyrančiomis šakomis;
• ‘Fructu Luteo’ – geltonomis uogomis;
• ‘Dirkenii’ – auksiniais jaunais lapais;
• ‘Nana’ – tankus krūmas su stambesnėmis uogomis.

Šermukšnio mediena kieta ir tvirta, tinka tekinimui ir smulkiems dirbiniams, o žievėje yra apie 14 % rauginių medžiagų. Šermukšniai tinka ir kelių šlaitams tvirtinti, parkų grupių pakraščiams. Kartais juos pažeidžia chlorozė – lapai pagelsta dėl maisto medžiagų trūkumo. Apie kitas medžių uogas ir sėklas skaitykite medžių sėklų vadove.