Beržas: karpotasis ir plaukuotasis beržas – lapai, žirginiai, sėklos ir tošis

Baltas beržo kamienas – turbūt lengviausiai atpažįstamas Lietuvos medis. Tačiau ne visi žino, kad pas mus auga ne vienas, o keli beržai, o du pagrindiniai – karpotasis ir plaukuotasis – skiriasi išvaizda, augavietėmis ir net vaisių brendimo laiku. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – kaip beržus atpažinti pagal tošį, lapus, žirginius, sėklas ir pumpurus, kur jie auga, kiek gyvena ir kam naudojami.

Lotyniškas pavadinimas	Betula pendula (karpotasis), Betula pubescens (plaukuotasis)
Šeima	beržiniai (Betulaceae)
Grupė	lapuotis, vietinės Lietuvos rūšys
Aukštis	karpotasis 15–25 m, retai 30–35 m; plaukuotasis 10–20 m
Amžius	karpotasis iki 150, plaukuotasis iki 120 metų
Žydi	balandį–gegužę, skleidžiantis lapams
Vaisiai	sparnuoti riešutėliai žirginiuose, VII–IX
Dalis Lietuvos medynų	beržynai – apie 22 %

Kokie beržai auga Lietuvoje

Lietuvoje savaime auga keturios beržų rūšys. Miškus sudaro dvi – karpotasis ir plaukuotasis beržai. Kitos dvi – krūmai: liekninis beržas auga žemapelkėse ir drėgnose pievose, o beržas keružis – retas, vos kelių dešimčių centimetrų aukščio aukštapelkių augalas, ledynmečio reliktas. Parkuose dar sodinami popieržievis, himalajinis ir kiti atvežtiniai beržai.

Valstybinės miškų tarnybos apskaitos duomenimis, 2023 m. pradžioje beržynai užėmė 450 985 ha, arba apie 22 % Lietuvos medynų ploto. Tai daugiau nei eglynų ir mažiau tik už pušynus. Beržas – pionierius: jo lengvos sėklos pirmosios pasiekia kirtavietes, apleistus laukus ir gaisravietes, todėl jauni beržynai dažnai yra pirmasis būsimo miško etapas.

Kaip atpažinti beržą

Tošis

Beržo žievė vadinama toše. Ji balta, lygi, plona, sluoksniuota ir lupasi popieriaus juostelėmis, nusėta tamsiais horizontaliais brūkšneliais – lenticelėmis, per kurias kamienas „kvėpuoja“. Baltą spalvą lemia tošyje gausus betulinas, atspindintis saulės spindulius. Su amžiumi kamieno apačia pajuoduoja ir giliai suaižėja: karpotojo beržo ši tamsi, šiurkšti dalis kyla gana aukštai, o plaukuotojo tošis ilgiau išlieka lygi iki pat žemės.

Lapai

Karpotojo beržo lapai trikampiai ar rombiški, 3–7 cm ilgio, smailia viršūne, dvigubai dantytu kraštu ir 2–3 cm ilgio lapkočiu. Jauni lapeliai lipnūs. Plaukuotojo beržo lapai mažesni, 2–6 cm, kiaušiniški, suapvalėjusiu pamatu, o jauni lapai ir lapkočiai plaukuoti – vėliau plaukeliai lieka tik apatinės pusės gyslų kampuose. Abiejų beržų lapai išsidėstę pražangiai. Rudenį jie nusidažo šviesiai geltonai: Dotnuvos stebėjimuose karpotojo beržo lapai pradėdavo gelsti apie rugsėjo 10 d., o spalio pabaigoje medžiai jau būdavo beveik pliki.

Žirginiai ir sėklos

Beržai žydi balandį–gegužę, kai skleidžiasi lapai. Vyriški žirginiai ilgi, kabantys, gelsvai rudi, susitelkę šakelių galuose po 2–4. Jie susiformuoja dar rudenį, todėl žiemą ant beržų šakelių matyti maži rudi žirginėliai – geras atpažinimo ženklas. Moteriški žirginiai trumpesni, statūs, žali, auga ant trumpų šoninių ūglių. Žiedus apdulkina vėjas.

Po apdulkinimo moteriškas žirginys išauga į cilindrišką vaisynėlį. Prinokęs jis subyra į smulkias triskiautes pleveles ir šimtus mažyčių riešutėlių – sėklų su dviem plačiais permatomais sparneliais. Tūkstantis plaukuotojo beržo sėklų sveria vos 0,15–0,25 g, todėl vėjas jas išnešioja toli. Karpotojo beržo sėklos subręsta anksčiau, liepą, plaukuotojo – rugpjūtį–rugsėjį.

Pumpurai

Beržo pumpurai smulkūs, smailūs, 4–7 mm ilgio, kiek lipnūs, išsidėstę pražangiai ant plonų, tamsiai rausvai rudų šakelių. Žiemą beržo lają atpažinsite iš toli: ji retesnė, šakelės smulkios, karpotojo – nusvirusios, o jų galuose kabo rudi neišsiskleidę žirginėliai.

Karpotasis ir plaukuotasis beržas: palyginimas

Požymis	Karpotasis beržas	Plaukuotasis beržas
Šakelės	nusvirusios, su smulkiomis karpelėmis	statesnės, jaunos – plaukuotos, be karpelių
Lapai	trikampiai ar rombiški, 3–7 cm, pliki	kiaušiniški, 2–6 cm, jauni plaukuoti
Tošis	apačioje anksti ir aukštai pajuoduoja	ilgiau lygi, su tamsiomis dėmelėmis
Augavietės	sausesni priesmėliai ir priemoliai	drėgnos, pelkėtos, rūgštesnės dirvos
Aukštis	15–25 m, retai iki 35 m	10–20 m, retai iki 30 m
Sėklos bręsta	liepą	rugpjūtį–rugsėjį

Gamtoje dvi rūšys kartais susikryžmina, todėl ne kiekvieną beržą įmanoma priskirti vienai iš jų pagal vieną požymį – verta žiūrėti į kelis iš karto.

Beržo mediena, sula ir kiti produktai

Ilgą laiką beržo mediena buvo vertinama menkai, o beržai miškininkų laikyti piktžole, nes greitai augdami nustelbdavo kartu pasodintas egles. Dabar beržo medienos paklausa auga: iš jos gaminami baldai, fanera, popierius, o beržinės malkos priskiriamos aukščiausiai kaitrumo grupei ir nuo seno buvo vienos brangiausių. Iš beržo šakelių rišamos pirties vantos ir šluotos, iš tošies – dirbiniai, o sausa distiliacija iš tošies gaunamas degutas.

Anksti pavasarį, kol medis dar nesulapojęs, iš beržų leidžiama sula. Iš vieno suaugusio plaukuotojo beržo per parą gali pribėgti apie 4,4 kg sulos. Miške ją leisti galima tik laikantis taisyklių – kokių, primena miškininkai (sulos leidimo taisyklės); apie saldesnę ir anksčiau tekančią klevų sulą rašėme atskirai. Beržo pumpurai vaistažolėms renkami vasario–kovo mėnesiais, kol dar nepradėjo brinkti.

Beržai ir alergija

Šiaurės kraštuose beržų žiedadulkės – vienas svarbiausių pavasario alergenų. Pagal Vikipedijoje cituojamus tyrimus, šiuose regionuose beržų žiedadulkėms alergiški net apie 20 % žmonių, o jautriems žmonėms simptomai prasideda, kai viename kubiniame metre oro yra apie 30 žiedadulkių. Lietuvoje beržai dulka balandį–gegužę, todėl alergiškiems žmonėms tuo metu verta sekti žiedadulkių prognozes ir vengti ilgo buvimo beržynuose sausomis, vėjuotomis dienomis.

Beržas lietuvių tautosakoje

Liaudies dainose beržas – skaistybės ir jaunystės simbolis. Tikėta, kad beržas apsaugo nuo žaibo ir piktųjų dvasių, iš beržo darydavo lopšius. Pavasario, vėliau Sekminių papročiuose beržų šakelėmis puošdavo trobas ir vartus. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ vienas Eglės sūnų paverčiamas beržu, kartu su broliais ąžuolu ir uosiu, o sesuo – drebule. Pats žodis béržas – vienas nedaugelio medžių pavadinimų, paliudytų daugelyje indoeuropiečių kalbų, ir kildinamas iš šaknies, reiškusios „šviesti, baltas“ – medis pavadintas pagal savo baltą tošį.

Beržas sode

Beržas auga beveik bet kokioje laidžioje dirvoje, labai atsparus šalčiui ir vėjui, bet blogai pakelia užterštą miesto orą. Sode jis sukuria lengvą, permatomą pavėsį, tačiau jo paviršinės šaknys stipriai sausina dirvą, todėl po beržu sunkiai auga veja ir gėlės. Dekoratyvinės formos – svyruoklinis, karpytalapis ar rėtos beržas – tinka mažesniems sklypams. Šalia namo beržo sodinti nereikėtų, jei kas nors iš šeimos alergiškas jo žiedadulkėms.