Lazdynas: paprastasis lazdynas – riešutai, žydėjimas, lapai ir auginimas sode

Dar guli sniegas, o pamiškėse jau dulka lazdynai: ilgi geltoni žirginiai siūbuoja vėjyje ir pabyra žiedadulkių debesėliais. Paprastasis lazdynas – vienas pirmųjų pavasario šauklių tarp mūsų medžių ir krūmų, o rudenį – riešutų šaltinis žmonėms, voverėms ir paukščiams. Nors dažniausiai tai didelis krūmas, lazdynas – neatsiejama Lietuvos lapuočių miškų dalis, todėl įtrauktas ir į Lietuvos medžių gido katalogą. Čia rasite, kaip jį atpažinti, kada skinti riešutus ir kodėl dalis jų būna tušti.

Lotyniškas pavadinimas	Corylus avellana
Šeima	beržiniai (Betulaceae)
Grupė	lapuotis krūmedis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai 5–7 m, kartais iki 10 m
Amžius	apie 60–100 metų
Žydi	kovą–balandį, kartais vasarį; prieš sprogstant lapams
Riešutai	noksta VIII–IX, 1,5–2,7 cm ilgio
Kur auga	lapuočių ir mišrių miškų trakas, raguvos, kirtimai, palaukės

Kaip atpažinti lazdyną

Lazdynas dažniausiai auga kaip platus krūmas su daugybe tiesių stiebų, išaugančių iš vieno pagrindo; medžio pavidalu jis pasitaiko retai. Lietuvoje jis paplitęs visur, nors netolygiai. Labiausiai lazdynas mėgsta derlingus karbonatingus priemolius: dažniausiai jis sudaro lapuočių ir mišrių miškų su egle traką, gausiai želia raguvose, kirtimuose, palaukėse ir šlaituose. Tankiame miške lazdynas menkai dera ir neilgai gyvena, o atvirose pamiškėse užauga vešlus ir derlingas.

Lapai

Lapai pražangūs, dideli – 6–12 cm ilgio ir 5–9 cm pločio, beveik apskriti, su trumpa smailia viršūne ir giliai širdišku pamatu. Kraštai dvigubai pjūkliški, abi pusės plaukuotos, matinės, viršutinė – ryškiai žalia, apatinė šviesesnė. Lapkotis trumpas, iki 2 cm, plaukuotas. Rudenį lazdyno lapai pagelsta. Palyginimui su kitų medžių lapais pravers medžių lapų atlasas.

Žiedai

Lazdynas – vienanamis augalas: ant to paties krūmo auga ir vyriški, ir moteriški žiedai. Vyriški žirginiai susiformuoja dar vasarą, rudenį ir žiemą kabo ant šakų trumpi, rusvi, o pavasarį ištįsta iki 4–6 cm, kartais iki 8 cm, pagelsta ir išbarsto žiedadulkes. Moteriški žiedai mažyčiai, beveik nematomi: jie slepiasi pumpurus primenančiose galvutėse, iš kurių kyšo tik 2–3 mm ilgio ryškiai raudonų purkų kuokšteliai. Purkos pasirodo anksčiau, nei pradeda dulkėti to paties krūmo žirginiai, todėl lazdynas apdulkinamas daugiausia kitų krūmų žiedadulkėmis, kurias perneša vėjas. Žydėjimą kartais pakanda pavasario šalnos.

Riešutai

Lazdyno vaisius – ovalus ar kiek pailgas, šiek tiek suplotas riešutas su kietu sumedėjusiu lukštu, 1,5–2,7 cm ilgio. Jį iš dalies gaubia lapiška, kraštuose dantyta goželė, trumpesnė už patį riešutą. Riešutai auga po 2–7 kekėse, kartais pavieniai, ir prinoksta rugpjūtį–rugsėjį: tada lukštas paruduoja, o riešutas lengvai išsilaisvina iš goželės ir iškrenta. Tūkstantis laukinių riešutų sveria apie 2 kg.

Žievė ir pumpurai

Stiebų žievė pilkai ar gelsvai rusva, lygi, blizganti, su šviesiomis lenticelėmis ir tamsesnėmis skersinėmis juostelėmis; senesni stiebai negiliai suskilinėja išilgai. Jauni ūgliai apaugę liaukiniais plaukeliais. Pumpurai pražangūs, išsidėstę dviem eilėmis, kiaušiniški, buki, iki 5 mm ilgio, rausvai žali ar rausvai rudi. Žiemą lazdyną lengva atpažinti pagal ant šakelių kabančius trumpus vyriškus žirginius.

Lazdynas, didysis lazdynas ar alksnis?

Požymis	Paprastasis lazdynas	Didysis lazdynas	Juodalksnis
Forma	daugiastiebis krūmas, 5–7 m	krūmas ar nedidelis medis	medis, 20–30 m
Lapai	beveik apskriti, širdišku pamatu, plaukuoti	panašūs, stambesni	apvalūs, buka ar įlenkta viršūne, lipnūs
Vaisiai	riešutai, goželė trumpesnė už riešutą	riešutai, goželė ilgesnė už riešutą	maži sumedėję „kankorėžėliai“
Kilmė	vietinis	Balkanai ir pietvakarių Azija, auginamas	vietinis

Pavasarį lazdyną dažnai painioja su alksniais – abu dulka anksti ir panašiais žirginiais. Tačiau alksniai yra medžiai, o ant jų šakų žiemą kabo ir praėjusių metų sumedėję vaisiai; plačiau – alksnio kortelėje.

Lazdyno riešutai

Lazdyno riešutai labai maistingi: iki pusės riešuto svorio sudaro branduolys, kuriame yra iki 70 % riebalų, apie 16 % baltymų, apie 3,5 % cukrų, vitaminų B1 ir E. Jie valgomi švieži ar paskrudinti, dedami į duoną, pyragus ir saldumynus, iš jų spaudžiamas aliejus, vartojamas konditerijoje ir kosmetikoje. Tai bene vieninteliai mūsų laukinių medžių ir krūmų riešutai, kuriuos galima valgyti tiesiai nuo krūmo; kitų medžių vaisius aptariame sėklų ir vaisių vadove.

Riešutais maitinasi ir daugybė gyvūnų: voverės, miegapelės ir pelės, o kėkštai ir riešutinės tik ką sunokusius riešutus išnešioja ir paslepia miške. Dalies paslėptų atsargų gyvūnai neberanda – taip jie padeda lazdynui plisti. Net riešutų lukštai neišmetami veltui: mokslininkai tiria, kaip lazdyno riešutų lukštus paversti atsinaujinančios energijos šaltiniu.

Kenkėjai: kodėl riešutai tušti

Pavojingiausias lazdynų kenkėjas – riešutinis vaisiastraublis (Curculio nucum). Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, kol riešutai dar bręsta, šio 6–8 mm vabalėlio patelė ilgu straubliuku įdeda į riešutą po vieną kiaušinėlį – iš viso iki 20–30. Išsiritusi lerva maždaug mėnesį išėda branduolį, o vasaros pabaigoje išsigraužia pro apvalią skylutę ir įsirausia į dirvą, kur žiemoja. Pažeisti riešutai prasčiau laikosi ir nukrenta anksčiau, todėl sode juos verta surinkti ir sunaikinti. Lapus ir ūglius graužia lapinukai, o drėgnais metais riešutus gadina pilkasis pelėsis.

Lazdynas sode

• Vieta. Lazdynas mėgsta derlingą, vidutinio drėgnumo dirvą ir šviesą; pavėsyje jis auga, bet dera menkai. Sausras pakelia neblogai, atsparus užterštam orui.
• Apdulkinimas. Lazdynas geriausiai dera, kai šalia auga keli skirtingi krūmai ar veislės, nes savo žiedadulkėmis apsidulkina prastai.
• Genėjimas. Seni, nebederantys stiebai kas kelerius metus išpjaunami prie žemės – krūmas atsinaujina jaunais stiebais.
• Veislės. Dekoratyviniams sodams auginamos raudonlapės, geltonlapės, karpytalapės ir svyrančios formos, o ypač mėgstama ‘Contorta’ – su spirale susisukusiais stiebais, rasta 1863 m. Anglijoje.

Lazdynas naudingas ir gamtai: jis gerina dirvą lapų nuokritomis, sutvirtina šlaitus, tinka apsauginėms juostoms. Jauni tiesūs ir lankstūs stiebai nuo seno naudoti pynimui, lankams, meškerykočiams ir lazdoms.

Lazdynas tradicijose

Senojoje Europoje lazdynas simbolizavo gyvybę, vaisingumą ir nemirtingumą, o jo šakelės buvo dedamos į kapus. Lotyniškas genties pavadinimas Corylus kildinamas iš graikų žodžio, reiškiančio šalmą, – tai užuomina į riešutą gaubiančią goželę. Kitus anksti pavasarį žydinčius medžius aprašome gluosnių ir alksnių kortelėse.