Pušis: paprastoji pušis, spygliai, kankorėžiai ir kitos pušys Lietuvoje

Lietuvos miškų vaizdas neįsivaizduojamas be pušies: Dzūkijos šilai, pajūrio kopų miškai ir Labanoro giria – tai pirmiausia pušynai. Paprastoji pušis yra vienintelė pušis, kuri Lietuvoje auga savaime, ir dažniausias šalies miškų medis. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – kaip pušį atpažinti pagal spyglius, žiedus, kankorėžius, žievę ir pumpurus, kur ji auga, kiek gyvena ir kuo nuo jos skiriasi soduose sodinamos kalninė, juodoji, veimutinė ir kedrinė pušys.

Lotyniškas pavadinimas	Pinus sylvestris
Šeima	pušiniai (Pinaceae)
Grupė	visžalis spygliuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	25–40 m, retai iki 45–50 m
Amžius	300–400 metų, kartais 500–600
Žydi	gegužę–birželį
Sėklos	bręsta 17–18 mėnesių, byra III–V
Dalis Lietuvos medynų	pušynai – apie 34 %

Kaip atpažinti paprastąją pušį

Jaunos pušies laja kūgiška, vėliau ji tampa ritiniška, o senų medžių – plokščia, skėčio formos. Miške pušų kamienai tiesūs ir ilgi, šakos lieka tik viršūnėje, todėl brandus pušynas primena šviesią kolonadą. Pavieniui augančios pušys dažnai kreivos, šakotos ir sakingos. Pušis – šviesamėgis medis, pakenčiantis įvairias klimato sąlygas, ir mėgsta lengvas smėlio dirvas, iš kurių ją sunkiai išstumia kitos rūšys.

Spygliai

Svarbiausias požymis – spygliai, išaugantys poromis iš bendros trumpos makštelės. Jie 4–8 cm ilgio, apie 1,5 mm pločio, standūs, aštrūs, kiek susisukę, melsvai ar pilkai žali, smulkiai dantytais kraštais. Ant šakelių spygliai išsilaiko 2–3 metus, todėl rudenį pušyje pagelsta ir nukrinta seniausi vidiniai spygliai – tai natūralu, ne liga. Eglės spygliai, palyginimui, auga po vieną ir yra trumpesni.

Žiedai ir kankorėžiai

Pušis neturi tikrų žiedų – jos „žydėjimas“ yra kankorėžių brendimas. Gegužę–birželį prie jaunų ūglių pagrindo susitelkia gelsvų vyriškų kankorėžėlių grupės, kurios išbarsto debesis žiedadulkių. Moteriški kankorėžėliai maži, rausvi, auga pačiose naujų ūglių viršūnėse po vieną ar po 2–3. Apdulkinti jie pamažu žaliuoja ir didėja, bet sėklos sunoksta tik po 17–18 mėnesių – kitų metų rudenį. Subrendę kankorėžiai pilkai rudi, kiaušiniški, 2,5–7 cm ilgio, o sėklos iš jų išbyra kovo–gegužės mėnesiais.

Pušies sėkla smulki, tamsi, su ilgu plėviniu sparneliu, todėl vėjas ją nuneša gerokai toliau nuo motininio medžio. Sėklas lesa geniai ir kryžiasnapiai, jas iš kankorėžių išgliaudo voverės. Plačiau apie sparnuotas sėklas ir kankorėžius – medžių sėklų ir vaisių straipsnyje.

Žievė ir pumpurai

Pušies kamienas lengvai atpažįstamas iš dviejų skirtingų žievės zonų. Apatinėje dalyje žievė stora, giliai išilgai suaižėjusi, pilkai ruda, sudaryta iš storų plokštelių. Aukščiau ji staiga tampa plona, besilupančia sluoksneliais, rausvai gelsva ar oranžine – saulėtą dieną pušyno viršus tiesiog švyti. Pumpurai kūgiški arba ritiniški, nusmailėję, 6–12 mm, kartais iki 20 mm ilgio, padengti rausvai rudais žvynais ir paprastai sakingi. Ūglio viršūnėje jų būna keli, apsupti spyglių porų.

Kur auga pušys Lietuvoje

Valstybinės miškų tarnybos apskaitos duomenimis, 2023 m. pradžioje pušynai užėmė 710 241 ha – apie 34 % visų Lietuvos medynų ploto. Tai daugiau nei bet kurios kitos medžių rūšies medynų. Didžiausi pušynų plotai yra rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje, kur vyrauja smėlingi dirvožemiai, taip pat vakarų Lietuvoje palei pajūrį. Pušys auga ir pelkėse – aukštapelkių pušelės būna vos kelių metrų aukščio, nors gali būti kelių dešimčių metų amžiaus.

Pušynai Lietuvos istorijoje turi senas šaknis: pagal durpynuose nusėdusių žiedadulkių tyrimus, jau prieš 5 tūkstančius metų pušys buvo vienas labiausiai paplitusių medžių. Šiandien jos – svarbiausias miškų ūkio medis: pušies mediena naudojama statybai, baldams, popieriui, iš sakų anksčiau buvo distiliuojamas terpentinas, gaminamas degutas.

Aukščiausios ir storiausios Lietuvos pušys

Aukščiausia žinoma Lietuvos pušis – Kiauneliškio dviviršūnė pušis Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Ji siekia 44 m, maždaug 30 m aukštyje išsišakoja į dvi viršūnes, o jos amžius vertinamas apie 200 metų. Iki 2014 m. aukščiausia buvo laikoma 42,5 m Punios šilo pušis Nemuno kilpų regioniniame parke. Storiausia – Rumšiškių miško pušis, kurios kamieno apimtis apie 4 m. Lietuvos medžių aukščio rekordininkas vis dėlto ne pušis: aukščiausias medis – 49 m europinis maumedis Degsnės miške (seniausi ir aukščiausi Lietuvos medžiai).

Kitos pušys Lietuvoje: kaip atskirti

Soduose, parkuose ir pajūryje sodinama keletas atvežtinių pušų. Lengviausiai jas atskirti pagal tai, kiek spyglių auga iš vienos makštelės, ir pagal augimo formą.

Pušis	Spygliai	Augimo forma	Kilmė
Paprastoji pušis	po 2, 4–8 cm, melsvai žali	aukštas medis, viršuje oranžinė žievė	vietinė
Kalninė pušis	po 2, 3–7 cm	krūmas ar žemas daugiakamienis medis, 1–5 m	Vidurio ir Pietų Europos kalnai
Juodoji pušis	po 2, ilgi, 8–15 cm, standūs, tamsiai žali	medis, žievė pilka iki gelsvai rudos	Pietų Europa, Mažoji Azija
Veimutinė pušis	po 5, 6–10 cm, minkšti, ploni	aukštas medis, kankorėžiai ilgi, 8–20 cm	Šiaurės Amerikos rytai
Kedrinė pušis	po 5, 5–9 cm, tankūs	tankios lajos medis, sėklos valgomos	Alpės, Karpatai

Kalninė pušis į Lietuvą atvežta XIX a. – ja apsodintos Kuršių nerijos kopos, kad smėlis nebeslinktų. Dabar tai vienas populiariausių sodų spygliuočių, ypač žemaūgės veislės. Juodoji pušis atspari užterštam miesto orui ir sausrai, todėl tinka pakelėms ir miestams, nors nepakelia ilgesnio šaknų užmirkimo. Veimutinė pušis anksčiau buvo veisiama ir miškuose, bet dėl grybinės ligos – pūslinių rūdžių – miškininkai jos nebeplatina; aukščiausia Lietuvoje užfiksuota veimutinė pušis siekia 42 m. Kedrinė pušis nuo seno sodinta dvarų parkuose, jos sėklos parduodamos kaip „kedro riešutai“. Tikrieji kedrai – visai kita gentis, Lietuvos lauke jie neauga.

Pušų pumpurai ir pušyno oras

Pušų pumpurai nuo seno renkami vaistažolių arbatoms ir sirupams. Geriausias laikas – vasaris ir kovas, kol pumpurai dar neprabudo. Jie skinami nuo jaunų medžių šoninių šakų, nepažeidžiant kamieno ir šakų viršūninių pumpurų, ir džiovinami plonu sluoksniu nešildomoje, gerai vėdinamoje patalpoje: iš 2 kg šviežių pumpurų gaunama apie 1 kg sausų. Pumpurus rinkti galima tik ten, kur tai leidžiama, ir saikingai – kiekvienas nuskintas pumpuras yra būsimas ūglis.

Pušys į orą išskiria lakiųjų medžiagų – fitoncidų, turinčių baktericidinių savybių, todėl pušynų oras laikomas ypač švariu. Neatsitiktinai daug Lietuvos kurortų – Druskininkai, Birštonas, Nida – įsikūrę šalia pušynų.

Pavadinimo kilmė

Žodis pušìs (tarmėse ir pùšė) giminiškas prūsų peuse, senovės graikų peukē ir vokiečių Fichte. Kalbininkai jį kildina iš indoeuropiečių šaknies, reiškusios „durti“, – taigi medis pavadintas dėl dygių spyglių. Dzūkijoje vartojamas ir slaviškos kilmės žodis kvajà, kuris reiškė spyglius ar spygliuočio šakas.

Pušis sode

Paprastoji pušis tinka didesnei sodybai, kur yra vietos aukštam medžiui ir šviesos – pavėsyje ji neauga. Geriausiai jai tinka lengvas, laidus smėlio ar priesmėlio dirvožemis; sunkiame, užmirkstančiame molyje pušis skursta. Mažesniems sklypams labiau tinka kalninės pušies žemaūgės veislės, kurias galima formuoti genint jaunus ūglius („žvakes“) pavasarį. Persodinti didelę pušį sunku, nes ji turi giliai einančią liemeninę šaknį, todėl geriau sodinti jaunus medelius su žemės gniužulu.