Gluosnis: baltasis ir trapusis gluosnis, blindė ir karklai – kaip atpažinti

Gluosniai – vandens kaimynai: plačialapiai senoliai paupiuose, linkstantys virš tvenkinių, karklynai griovių pakraščiuose ir blindės, kurios balandį pirmosios pasipuošia pūkuotais „kačiukais“. Lietuvoje auga keliolika Salix genties rūšių – nuo 30 m medžių iki vos kelių dešimčių centimetrų pelkių krūmelių. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – gluosnių kortelė: kaip atpažinti baltąjį ir trapųjį gluosnį bei blindę, kuo gluosniai skiriasi nuo karklų, ką veikia gluosnio žievė ir kaip juos auginti.

Lotyniškas pavadinimas	Salix alba (baltasis), S. fragilis (trapusis), S. caprea (blindė)
Šeima	gluosniniai (Salicaceae)
Grupė	lapuočiai, vietinės Lietuvos rūšys, dvinamiai
Aukštis	baltasis 20–25 m (iki 35 m); trapusis 15–20 m; blindė 2–12 m
Amžius	baltasis 100 m. ir daugiau; trapusis apie 80; blindė apie 60
Žydi	balandį–gegužę, dažniausiai prieš lapus
Vaisiai	dėžutės su pūkuotomis sėklomis, V–VI
Kur auga	paupiai, ežerų ir tvenkinių pakrantės, drėgnos pievos, kirtavietės

Gluosniai ir karklai

Gluosnių gentis (Salix) didelė, o jos rūšys lengvai kryžminasi, todėl net botanikams jas atskirti ne visada paprasta. Lietuvių kalboje susiklostė patogus skirstymas: gluosniais vadinami medžiais augantys šios genties augalai – baltasis, trapusis, virbinis, krantinis gluosniai, o karklais – krūmai: pilkasis, ausytasis, purpurinis, žilvitinis karklai ir kiti. Blindė dažnai užauga į medį, bet botaniškai priskiriama karklams. Dekoratyvinis svyruoklinis (Babilono) gluosnis Lietuvoje auginamas tik soduose ir parkuose.

Visi gluosniai turi kelis bendrus bruožus: jie dvinamiai (vyriški ir moteriški žirginiai auga ant skirtingų augalų), jų pumpurus dengia vienas gaubto pavidalo žvynelis, lapai dažniausiai pailgi, o sėklos smulkios su baltų plaukelių kuokšteliu. Gluosniai labai lengvai dauginasi auginiais: į drėgną žemę įsmeigta šakelė ar net kuolas dažnai įsišaknija ir išauga į naują augalą.

Baltasis gluosnis

Baltasis gluosnis – aukščiausiai užaugantis Lietuvos gluosnis: dažniausiai 20–25 m, kartais iki 35 m, su iki 1 m, senų medžių – iki 2 m skersmens kamienu. Jo laja plačiai kiaušiniška, šakos svyrančios ar nusvirusios, jaunos šakelės lanksčios, gelsvos ar rusvos. Lapai lancetiški, 8–10 cm ilgio ir apie 1,5 cm pločio, pjūkliškais kraštais; viršutinė pusė tamsiai žalia, o apatinė – balsva, šilkiškai plaukuota. Dėl šių plaukelių vėjyje medis sublizga sidabru, o lietuviškas ir lotyniškas pavadinimai kilo būtent iš šviesaus lapų atspalvio. Baltasis gluosnis auga sparčiai – jauni medeliai per metus paauga iki metro.

Kaune auga saugomas Santakos gluosnis – baltojo gluosnio porūšis (Salix alba subsp. vitellina), išsiskiriantis geltonomis šakomis.

Trapusis gluosnis

Trapusis gluosnis – labai dažnas Lietuvos vietinis medis, augantis paupiuose, prie ežerų, tvenkinių, griovių ir pakelėse. Jis kiek žemesnis už baltąjį – 15–20 m, retai iki 29 m – ir gyvena apie 80 metų. Pavadinimas kilo iš labai trapių šakelių: 3–5 metų šakelės lengvai lūžta traškėdamos, o stipresnis vėjas nulaužia ir storesnes šakas. Lapai pailgai lancetiški, 5–18 cm, ilga smailia viršūne, viršuje tamsiai žali, blizgantys, apačioje melsvai žali ar pilki, bet ne šilkiniai, kaip baltojo. Trapusis ir baltasis gluosniai lengvai kryžminasi – jų mišrūnas vadinamas raudonuoju gluosniu (Salix × rubens).

Blindė

Blindė – neaukštas medis ar krūmas, užaugantis 2–12 m, retai iki 22 m. Ji labai dažna miškuose, kirtavietėse, jaunuolynuose, paupiuose ir drėgnose pievose. Lapai elipsiški, gana platūs (5–18 cm ilgio ir 3–8 cm pločio), su trumpa, dažnai atgal atsilenkusia viršūne, apačioje balsvi ir plaukuoti – visai nepanašūs į siaurus gluosnio lapus. Blindė pražysta balandį, kol dar nėra lapų: jos žirginiai iš pradžių apaugę švelniais baltais plaukeliais – tai pavasario „kačiukai“, – o vėliau vyriški žirginiai pagelsta nuo žiedadulkių. Žieduose gausu nektaro, todėl blindė – vienas svarbiausių ankstyvųjų bičių augalų.

Kaip atpažinti gluosnį

Žiedai ir sėklos

Gluosnių žiedai neturi apyžiedžio ir susitelkę į žirginius. Baltojo gluosnio vyriški žirginiai ryškiai geltoni, 3–5 cm, moteriški – žali. Jis žydi balandžio–gegužės pradžioje, trapusis – balandžio pabaigoje–gegužę, jau sulapojęs. Iš apdulkintų žiedų išsivysto dėžutės, kurios gegužės pabaigoje–birželį atsiveria ir išbarsto daugybę smulkių sėklų su baltų plaukelių kuokšteliais. Tada pakrantės ir gatvės nusidengia „pūkais“. Sėklos daigios tik trumpai, todėl turi greitai pasiekti drėgną žemę.

Žievė

Jaunų gluosnių žievė lygi, pilkai žalsva ar rusva, o senų baltųjų ir trapiųjų gluosnių – stora, rusvai pilka, giliai išilgai suaižėjusi susipynusiomis vagomis. Blindės žievė ilgai išlieka lygi, pilkai žalia, ir tik kamieno apačioje suaižėja.

Gluosniai: palyginimas

Požymis	Baltasis gluosnis	Trapusis gluosnis	Blindė
Forma	aukštas medis, šakos svyrančios	medis, šakelės trapios	žemas medis ar krūmas
Lapai	siauri, apačia šilkiškai balsva	ilgi, siauri, viršus blizgantis	platūs, elipsiški, apačia plaukuota
Žydi	IV–V pr., prieš lapus	IV pab.–V, sulapojęs	IV, prieš lapus
Amžius	100 m. ir daugiau	apie 80 m.	apie 60 m.

Gluosnio žievė ir aspirinas

Gluosnių žievėje yra salicino – medžiagos, kurią organizmas paverčia salicilo rūgštimi. Nuo seno gluosnio žievė buvo vartojama skausmui ir karščiavimui malšinti, o XIX a. jos tyrimai atvedė prie salicilatų ir galiausiai – prie sintetinės acetilsalicilo rūgšties, geriau žinomos kaip aspirinas. Blindės žievėje yra ir 16–21 % rauginių medžiagų, iš jos seniau gaminti juodi dažai. Šiandien gluosnio žievės preparatai parduodami kaip augaliniai produktai, tačiau savarankiškai jų vartoti vietoj vaistų nereikėtų – pasitarkite su vaistininku, ypač jei esate alergiški aspirinui.

Kur auga gluosniai ir kam jie naudingi

Gluosniai šviesamėgiai ir mėgsta drėgmę: dažniausiai jie auga paupiuose, ežerų ir tvenkinių pakrantėse, drėgnose pievose, pakelių grioviuose. Trapusis gluosnis pakelia ir pavasario potvynius. Gluosnių šaknys sutvirtina krantus, todėl jie sodinami upių šlaitams apsaugoti. Visi gluosniai medingi. Iš lanksčių baltojo gluosnio ir karklų šakelių nuo seno pinami krepšiai, o storesnėmis šakomis – tvoros. Gluosnių mediena minkšta, lengva, naudojama malkoms, drožybai, celiuliozei.

Dalis Lietuvos karklų yra reti: laplandinis, mėlynialapis ir gulsčiasis karklai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tai žemi, daugiausia pelkių ir pajūrio krūmeliai.

Genėti gluosniai

Lietuvos kaimuose ir pakelėse dažnai matyti storakamieniai gluosniai su tankia tiesių jaunų ūglių „kepure“. Tai genėti, arba galviniai, gluosniai: kas kelerius metus visos jų šakos nupjaunamos ties kamieno viršūne, o iš miegančių pumpurų išauga daugybė naujų ūglių. Taip seniau buvo gaunama malkų, pynimo vytelių ir pašaro gyvuliams. Toks genėjimas, jei kartojamas reguliariai, gali net pailginti medžio gyvenimą, o drevėtuose galviniuose gluosniuose įsikuria daugybė vabzdžių, paukščių ir šikšnosparnių.

Gluosniai sode

Soduose auginamas svyruoklinis gluosnis, dekoratyvinės karklų veislės ir vadinamieji krūminiai gluosniai – pavyzdžiui, sveikalapio gluosnio veislė ‘Hakuro Nishiki’ su baltai rausvai margais lapais, dažnai skiepijama ant aukšto kamieno. Gluosniams reikia saulės ir drėgmės; sausoje vietoje jie skursta. Didelių gluosnių nereikėtų sodinti arti namų, šulinių ir drenažo vamzdžių – jų šaknys ieško vandens ir gali pažeisti komunikacijas. Pagal mitologinius pasakojimus, kuriuos užrašė T. Narbutas ir kiti XIX a. autoriai, blindė – medžiu paversta itin vaisinga moteris, kuriai pavydėjo pati Žemė. Apie kitus drėgnų vietų medžius skaitykite alksnių kortelėje.