Gudobelė: vienapiestė gudobelė – žiedai, vaisiai, dygliai, gyvatvorė ir vartojimas

Pamiškėse, upių slėnių šlaituose ir senose gyvatvorėse gegužės pabaigoje pražysta dygūs krūmai, apsipylę baltais žiedų skydais, o rudenį jų šakos nusidažo tamsiai raudonais vaisiais, kuriuos žiemą lesa strazdai ir svirbeliai. Tai gudobelės – erškėtinių šeimos augalai, giminingi obelims ir šermukšniams. Dažniausiai jos auga krūmais, bet gali užaugti ir į nedidelius medelius, todėl įtrauktos į Lietuvos medžių gido katalogą. Šioje kortelėje – kaip gudobelę atpažinti, kuo skiriasi mūsų rūšys ir kaip gudobelių žaliava vertinama oficialiai.

Lotyniškas pavadinimas	Crataegus (gentis), vienapiestė – Crataegus monogyna
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), obelinių pošeimis
Rūšys Lietuvoje	4 savaiminės ir 23 introdukuotos
Aukštis	dažniausiai 3–5 m krūmai, vienapiestė – iki 10 m ir daugiau
Žydi	gegužės pabaigoje–birželio pradžioje
Vaisiai	raudoni miltingi obuoliukai, noksta vėlai rudenį
Kur auga	upių slėnių šlaitai, pamiškės, krūmynai, gyvatvorės
Ypatumas	šakos su aštriais 1–1,5 cm dygliais

Kaip atpažinti gudobelę

Gudobelės – neaukšti, dažniausiai 3–5 m aukščio krūmai ar medeliai su tankia laja, kieta mediena ir tvirtais dygliais. Lietuvoje savaime auga keturios rūšys – vienapiestė, grauželinė, miškinė ir šlaitinė gudobelės, o soduose ir parkuose auginama dar daugiau kaip dvidešimt atvežtinių. Dažniausia vienapiestė gudobelė: ji auga upių slėnių šlaituose ir pamiškėse, užauga iki 10 m, kartais iki 14 m aukščio.

Lapai

Vienapiestės gudobelės lapai smulkūs, 2–4 cm ilgio, tamsiai žali, blizgantys, giliai suskaldyti į 3–7 išsiskėtusias skiautes. Išsidėstę pražangiai, dažnai kuokšteliais ant trumpųjų ūglių. Grauželinės gudobelės lapai panašūs, bet sekliau skiautėti. Rudenį lapai pagelsta ar parausta.

Žiedai

Gudobelės žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Žiedai balti, kartais rausvi, su penkiais vainiklapiais ir daugybe kuokelių rausvomis dulkinėmis, susitelkę po 5–25 į plokščius skydiškus žiedynus. Vienapiestės gudobelės žiede yra viena piestelė – iš čia ir rūšies pavadinimas. Žiedų kvapas savitas: gudobelių žieduose yra trimetilamino, todėl daugeliui jis atrodo nemalonus. Žiedus apdulkina bitės, uodai trūkliai ir kiti vabzdžiai.

Vaisiai

Vaisius – mažas, apie 1 cm ilgio, ovalus, tamsiai raudonas obuoliukas su sausu, miltingu minkštimu. Vienapiestės gudobelės vaisiuje yra tik vienas kauliukas, kitų rūšių – iki penkių. Vaisiai noksta vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, auga po 2–3 ar daugiau ir yra svarbus maistas strazdams, svirbeliams, sniegenoms ir kitiems žiemojantiems paukščiams. Apie paukščių platinamas sėklas plačiau rašome sėklų ir vaisių vadove.

Dygliai ir žievė

Jaunesnių gudobelių šakelės apaugusios tiesiais aštriais 1–1,5 cm ilgio dygliais – jie gerai saugo augalą nuo žvėrių. Žievė rusvai pilka, senų kamienų – suaižėjusi smulkiomis plokštelėmis su oranžiniais vertikaliais plyšiais. Seni kamienai dažnai susisukę, vagoti.

Gudobelė, šermukšnis ar ieva?

Požymis	Vienapiestė gudobelė	Paprastasis šermukšnis	Paprastoji ieva
Lapai	smulkūs, giliai skiautėti	plunksniškai sudėtiniai	elipsiški, smulkiai pjūkliški
Žiedynai	plokšti skydai, V–VI	platūs plokšti skydai, V–VI	kabančios kekės, V
Vaisiai	tamsiai raudoni, ovalūs, miltingi	oranžiškai raudoni, apvalūs, sultingi	juodi kaulavaisiai
Dygliai	yra	nėra	nėra

Plačiau apie panašius medžius – šermukšnio ir ievos kortelėse.

Gudobelių rūšys Lietuvoje

• Vienapiestė gudobelė (C. monogyna) – dažniausia; lapai giliai skiautėti, žiede viena piestelė, vaisiuje vienas kauliukas.
• Grauželinė gudobelė (C. laevigata) – lapai sekliau skiautėti, žiede 2–3 piestelės; su vienapieste lengvai kryžminasi.
• Miškinė gudobelė (C. rhipidophylla) ir šlaitinė gudobelė (C. calycina) – kitos savaiminės Lietuvos rūšys.

Soduose auginamos ir dekoratyvinės gudobelės – su rausvais ar pilnaviduriais žiedais. Kadangi rūšys kryžminasi, tiksliai apibūdinti gudobelę kartais sunku net botanikams.

Gudobelių gyvatvorė

Vienapiestė gudobelė – vienas tradicinių gyvatvorių augalų Europoje: ypač daug jos sodinta žemės ūkio paskirties gyvatvorėms. Tankiai šakota ir dygli gyvatvorė, šiek tiek prižiūrima, tampa beveik neperžengiama gyvuliams ir žmonėms. Gudobelė pakelia karpymą, o tankioje dygioje lajoje mielai peri paukščiai. Žydinti gyvatvorė maitina bites, o vaisiai – žiemojančius paukščius.

Gudobelės ilgaamžės: Prancūzijoje, prie Sen Mar siur la Futė bažnyčios, auga gudobelė, laikoma vienu seniausių šios šalies medžių, – 2009 m. jos aukštis buvo 9 m, o kamieno apimtis 2,65 m. Anglijoje garsi Glastonberio gudobelė, kuri, pasak legendos, žydėdavo du kartus per metus.

Gudobelės vaistinė žaliava

Gudobelių lapai su žiedais – oficiali vaistinė augalinė žaliava. Europos vaistų agentūros Augalinių vaistų komitetas, remdamasis ilgalaikio vartojimo patirtimi, gudobelių lapų ir žiedų preparatus priskiria tradiciniams augaliniams vaistams. Jais suaugusieji gali lengvinti laikinus, su nervine įtampa susijusius širdies veiklos simptomus, pavyzdžiui, stiprų širdies plakimą, – tik gydytojui atmetus rimtas ligas. Paaugliai nuo 12 metų ir suaugusieji jais gali lengvinti lengvus streso simptomus ir gerinti miegą. Agentūra pabrėžia, kad klinikinių tyrimų trūksta, o išvados pagrįstos ilgalaikiu saugiu vartojimu. Jei simptomai trunka ilgiau nei dvi savaites ar stiprėja, reikia kreiptis į gydytoją. Agentūros vertinimo metu šalutinių poveikių nebuvo užregistruota, o atsargumo priemonės nurodytos oficialioje monografijoje.

Gudobelės vaisiai valgomi: dėl sauso minkštimo jie mažai vertinami kulinarijoje, tačiau iš jų verdami drebučiai, o jauni lapai ir žiedlapiai taip pat tinka maistui. Lotyniškas genties pavadinimas kildinamas iš graikų žodžio, reiškiančio jėgą ir tvirtumą, – užuomina į kietą medieną ir dyglius. Kitus anksti žydinčius erškėtinių šeimos medžius rasite šermukšnio ir ievos kortelėse.