Kukmedis: europinis kukmedis – spygliai, raudonos „uogos“, nuodingumas ir auginimas

Kukmedis – paradoksalus medis: Lietuvos miškuose jis išnyko daugiau kaip prieš šimtą metų, tačiau soduose ir prie namų šiandien auginamas vis dažniau. Jo tamsiai žalios gyvatvorės ir raudonos „uogos“ gražios, bet visos augalo dalys, išskyrus raudoną antsėklį, yra nuodingos. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – europinio kukmedžio kortelė: kaip jį atpažinti, kodėl jis buvo išnaikintas, kiek jis pavojingas ir kaip jį auginti.

Lotyniškas pavadinimas	Taxus baccata
Šeima	kukmediniai (Taxaceae)
Grupė	visžalis spygliuotis, dvinamis
Statusas Lietuvoje	gamtoje išnykęs, Raudonojoje knygoje – 0 (Ex) kategorija; auginamas
Aukštis	dažniausiai 10–15 m, retai iki 20 m
Amžius	labai ilgaamžis – iki 2000 metų ir daugiau
Sėklos	raudoname antsėklyje, Lietuvoje subręsta rugsėjį
Nuodingumas	nuodingos visos dalys, išskyrus raudoną antsėklį

Kaip atpažinti kukmedį

Kukmedis auga lėtai, užaugina tankią, ovalią, tamsiai žalią lają ir dažnai kelis kamienus. Atvirose vietose jis būna krūmo formos, tarp kitų medžių – medžio. Kukmedis – dvinamis augalas: vieni individai turi tik vyriškus, kiti – tik moteriškus „žiedus“, todėl raudonus antsėklius brandina tik moteriški medžiai.

Spygliai

Kukmedžio spygliai plokšti, 1–4 cm ilgio ir 2–3 mm pločio, minkšti, viršuje tamsiai žali ir blizgantys, apačioje šviesesni, bet be baltų juostelių. Ant šakelės jie išsidėstę spirališkai, tačiau šoninėse šakelėse persisuka į dvi plokščias eiles, todėl šakelė atrodo kaip plunksna. Kukmedžio spygliai panašūs į suplotus eglės spyglius, tačiau yra minkšti ir nedygūs.

Žiedai

Vyriški „žiedai“ – mažyčiai, 1–2 mm, rutuliški gelsvi kankorėžėliai, ankstyvą pavasarį gausiai susitelkę apatinėje šakelių pusėje ir išbarstantys žiedadulkes. Moteriški kankorėžėliai dar mažesni ir beveik nepastebimi – kiekvienas turi tik po vieną sėklapradį. Geromis sąlygomis kukmedis pradeda „žydėti“ 15–30 metų amžiaus, o prastomis – tik sulaukęs 70–120 metų.

Raudonos „uogos“

Tai, ką vadiname kukmedžio uogomis, botaniškai yra antsėklis (sėklamakštė) – ryškiai raudona, mėsinga, saldoka taurelė, apgaubianti vieną 4–7 mm ilgio tamsią sėklą, kurios viršūnė matyti pro taurelės angą. Lietuvos klimate sėklos subręsta rugsėjį, o vaisiai nukrenta vėlai rudenį. Raudonus antsėklius lesa paukščiai, kurie praryja sėklą sveiką ir ją išplatina. Gausiau kukmedis dera kas 2–3 metus, o nukritusios sėklos sudygsta kitą pavasarį ar antrais metais.

Žievė

Kukmedžio žievė plona, rausvai ruda, žvynuota, lupasi smulkiomis plokštelėmis, po kuriomis matyti rausvi plotai. Seni kamienai dažnai vagoti, susisukę, sudaryti iš kelių suaugusių kamienų.

Kodėl kukmedis nuodingas

Kukmedžio spygliuose, šakelėse, žievėje ir sėklose yra alkaloidų – taksinų, kurie pirmiausia sutrikdo širdies veiklą ir kvėpavimą, gali sunkiai pažeisti inkstus bei kepenis. Daugiausia nuodų – jaunose šakelėse ir spygliuose. Vienintelė nenuodinga dalis – raudonas mėsingas antsėklis, tačiau jame esanti sėkla yra nuodinga, todėl vaikams kukmedžio „uogų“ ragauti negalima. Ypač jautrūs kukmedžio nuodams arkliai ir kiti gyvuliai, todėl nupjautų kukmedžio šakų nereikėtų mesti ten, kur ganosi gyvuliai. Dėl nuodingumo kukmedžio nerekomenduojama sodinti prie vaikų darželių ir mokyklų.

Įtarus, kad vaikas ar suaugęs suvalgė kukmedžio spyglių ar sėklų, nedelskite: Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba visą parą konsultuoja apsinuodijimų klausimais telefonu +370 5 236 2052, o pasireiškus simptomams kvieskite greitąją medicinos pagalbą.

Tos pačios medžiagos, kurios daro kukmedį nuodingą, yra vertingos medicinai: iš europinio kukmedžio spyglių išgaunamos medžiagos naudojamos gaminant vaistą nuo vėžio docetakselį, vartojamą gydant krūties, plaučių ir prostatos vėžį.

Kodėl kukmedis išnyko iš Lietuvos miškų

Viduramžiais kukmedžiai Lietuvos miškuose, ypač vakarinėje šalies dalyje, buvo gana dažni. Jų mediena labai kieta, tvirta, patvari ir elastinga, todėl kukmedis vadintas „geležiniu medžiu“. Iš jo darydavo lankus (kukmedžio mediena lankams buvo eksportuojama net į Angliją), strėles, ietis, kardų rankenas, šautuvų buožes, kovos kirvių kotus, vėliau – muzikos instrumentus, parketą ir baldus. Dėl tokios paklausos medžiai buvo kertami, kol iki XIX a. pabaigos savaime augančių kukmedžių neliko. Šiandien europinis kukmedis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kaip gamtoje išnykusi rūšis, o duomenų apie jo grąžinimą į miškus nėra. Kukmedžio artimiausios natūralios populiacijos išlikusios Lenkijoje, Latvijos Slyterės nacionaliniame parke ir Estijos Saremos saloje.

Kukmedis – vienas ilgaamžiškiausių Europos medžių. Medžiai su 4 m skersmens kamienu gali būti sulaukę 2000 ir daugiau metų, o Škotijoje augantis Fortingalo kukmedis laikomas vienu seniausių Europos medžių, nors jo amžius vertinamas labai skirtingai.

Kukmedis sode ir gyvatvorėje

Soduose kukmedis vertinamas dėl tamsiai žalios spalvos visus metus, lėto augimo ir išskirtinio atsparumo karpymui – iš jo formuojamos gyvatvorės, kamuoliai, kūgiai ir kitos figūros, kaip senuosiuose Europos parkuose. Kukmedis pakelia pavėsį ir net geriau auga pusiau pavėsyje, todėl tinka šiaurinėms namo pusėms ir vietoms po aukštais medžiais. Jam reikia derlingo, drėgnoko, bet neužmirkstančio dirvožemio ir apsaugos nuo vėjų.

Europinis kukmedis geriausiai jaučiasi vakarų Lietuvoje; toliau į rytus per šaltas žiemas jis kartais apšąla. Todėl Lietuvoje dažnai sodinamas tarpinis kukmedis (Taxus × media) – europinio ir dygiojo kukmedžio hibridas, atsparesnis šalčiui. Jo veislė ‘Hicksii’ auga stačiai, kolonos forma ir yra viena populiariausių gyvatvorėms. Abu kukmedžiai vienodai nuodingi, todėl sodindami juos prie namų, kur žaidžia maži vaikai ar laikomi gyvūnai, įvertinkite riziką.

Kukmedis ir panašūs augalai

Iš tolo kukmedį galima supainioti su egle ar kėniu, tačiau jį lengva atskirti iš arti. Eglės spygliai keturbriauniai ir dygūs, kėnio – plokšti, bet apačioje su dviem ryškiomis baltomis juostelėmis, o kukmedžio – plokšti, minkšti ir be baltų juostelių. Be to, nei eglė, nei kėnis neturi raudonų antsėklių – jų sėklos bręsta kankorėžiuose. Lotyniškas kukmedžio pavadinimas Taxus baccata reiškia „lankas, turintis uogas“ – jis primena ir lankų gamybą, ir raudonus antsėklius. Daugiau apie spygliuočių atpažinimą – medžių lapų atlase, o apie kitus Lietuvos spygliuočius – eglės ir pušies kortelėse.