Liepa (medis): mažalapė liepa – lapai, žiedai, vaisiai ir liepžiedžiai

Liepa – medis, kurio kvapą Lietuvoje atpažįsta net ir tie, kurie medžių nemoka pavadinti: vidurvasarį žydinčių liepų alėjose dūzgia bitės, o liepžiedžių arbata džiovinama beveik kiekvienuose namuose. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – mažalapės liepos kortelė: kaip atrodo jos lapai, žiedai, vaisiai, žievė ir pumpurai, kuo ji skiriasi nuo parkuose sodinamos didžialapės liepos, kur liepos auga ir kam jos naudojamos.

Lotyniškas pavadinimas	Tilia cordata
Šeima	dedešviniai (Malvaceae)
Grupė	lapuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai 25–30 m, kartais iki 38 m
Amžius	500–600 metų, kartais iki 1000
Žydi	birželio pabaigoje–liepą
Vaisiai	riešutėliai, bręsta VIII–IX, laikosi iki žiemos
Kur auga	mišrūs miškai, pakelės, parkai, sodybos

Kaip atpažinti mažalapę liepą

Liepa užauga į aukštą medį su tankia, kiaušiniška ar plačiai kūgiška laja. Kamienas dažniausiai vienas, bet seni medžiai neretai turi kelis ar net keliolika kamienų, nes liepa labai gerai atželia iš kelmo ir šaknų. Miške ji auga kartu su ąžuolais, klevais, uosiais ir eglėmis, tačiau grynų liepynų Lietuvoje beveik nėra. Daugiausia liepų matome pakelėse, dvarų parkuose, sodybose ir miestų gatvėse – jos gerai pakelia dulkes ir užterštą orą.

Lapai

Mažalapės liepos lapai širdiški, 4–8 cm ilgio, su trumpai nusmailėjusia viršūne ir smulkiai pjūkliškai dantytu kraštu. Lapo pamatas dažnai nesimetriškas – viena pusė nusileidžia žemiau už kitą. Viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, apatinė – šviesesnė, melsvai žalsva, o gyslų kampuose matyti rusvų plaukelių kuokšteliai. Būtent jie padeda mažalapę liepą atskirti nuo didžialapės. Lapai ant šakelės išsidėstę pražangiai dviem eilėmis, o pačios šakelės kiek zigzagiškos.

Žiedai

Liepa pražysta būdama apie 20 metų ir nuo tada kasmet žydi gausiai. Žiedai smulkūs, apie 1 cm skersmens, gelsvai balti, labai kvapūs ir su daugybe kuokelių. Jie susitelkę po 3–10 į nusvirusius žiedynus, o kiekvieno žiedyno kotas iki pusės priaugęs prie ilgo, siauro, gelsvai žalio žiedynlapio. Šis „liežuvėlis“ – vienas ryškiausių liepos požymių. Vienas suaugęs medis per sezoną išaugina dešimtis tūkstančių žiedų, todėl liepa – vienas svarbiausių medingų medžių: liepų medus šviesus ir labai kvapnus.

Vaisiai

Iš žiedų išsivysto apvalūs, 4–8 mm skersmens riešutėliai, iš viršaus neryškiai briaunoti, padengti trumpais pilkšvais plaukeliais. Viduje – viena ar dvi sėklos. Vaisiai susiformuoja rugpjūtį–rugsėjį, visiškai sunoksta spalį ir ilgai išsilaiko ant medžio. Žiemą vėjas nuplėšia visą vaisyną kartu su žiedynlapiu, kuris veikia kaip sparnelis ir sukdamasis nuneša sėklas toliau nuo medžio.

Žievė ir pumpurai

Jaunų liepų žievė lygi ir pilka, senų – tamsiai pilka, su siauromis išilginėmis vagelėmis ir plokščiais keterėliais, sudarančiais smulkų tinklą. Po ja slypi karna – stipri, pluoštinga vidinė žievė. Pumpurai kiaušiniški, blizgantys, rausvi ar raudoni, ir matyti vos 2–3 jų žvyneliai. Kartu su zigzagiškomis šakelėmis jie leidžia liepą atpažinti ir žiemą.

Mažalapė ir didžialapė liepa

Lietuvoje savaime auga tik mažalapė liepa. Parkuose ir gatvėse dar sodinamos didžialapė (plačialapė) liepa, jų hibridas europinė liepa, sidabrinė, grakščioji, amerikinė liepos. Dažniausiai painiojamos dvi pirmosios.

Požymis	Mažalapė liepa	Didžialapė liepa
Lapų dydis	4–8 cm	6–9 cm, kartais iki 15 cm
Lapo apačia	melsvai žalsva, rusvi plaukeliai tik gyslų kampuose	balkšvai plaukuota visu paviršiumi
Žiedų žiedyne	3–10	dažniausiai 3–4
Riešutėliai	neryškiai briaunoti, ploni kevalai	ryškiai briaunoti, kieti
Kilmė	vietinė	introdukuota, savaiminis arealas – Vidurio Europa

Botanikai prognozuoja, kad klimatui šylant didžialapė ir europinė liepos, kurių savaiminis arealas netoli Lietuvos sienų, gali pradėti plisti ir savaime.

Liepžiedžiai

Liepų žiedynai su žiedynlapiais vadinami liepžiedžiais. Jie skinami sausą dieną, kai išsiskleidusi maždaug pusė žiedų, ir džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Rinkti verta tik toli nuo judrių kelių ir pramonės įmonių. Europos vaistų agentūros parengtoje ES augalinio vaisto monografijoje liepžiedžiai (Tiliae flos) priskiriami tradiciniams augaliniams vaistams, vartojamiems peršalimo simptomams lengvinti ir lengviems psichinės įtampos simptomams malšinti. Tradicinis vaistas reiškia, kad jo vartojimas pagrįstas ilgamete patirtimi, o ne klinikiniais tyrimais, todėl sergant ilgiau ar karščiuojant reikia kreiptis į gydytoją.

Liepos mediena ir karna

Liepos mediena minkšta, lengva, balta ir tolygi – mėgstamiausia drožėjų mediena. Iš jos drožiamos šventųjų skulptūrėlės, žaislai, šaukštai, kubilai ir kiti namų apyvokos daiktai. Iš liepos karnos seniau buvo pinamos vyžos, virvės ir krepšiai, kai kur ausdavo net audinius. Liepų anglis naudota piešimui.

Garsios liepos Lietuvoje

Ilgą laiką daugiausia kamienų turinčia Lietuvos liepa laikyta Papilės liepa, kuri turi 13 kamienų (anksčiau jų buvo 17). 2010 m. Rietavo savivaldybėje, Spraudės miške, rasta net 30 kamienų liepa. Viena seniausių ir storiausių liepų šalyje – liepa „Motinėlė“ Braziūkų kaime Kauno rajone, saugoma kaip botaninis gamtos paveldo objektas. Kauno marių regioniniame parke, stačiame šlaite tarp konglomeratų atodangų, auga 25 m aukščio Žiegždrių liepa – storiausias medis kairėje marių pakrantėje. Daugiau senų medžių – seniausių Lietuvos medžių dalyje.

Liepa lietuvių kultūroje

Lietuvių tautosakoje liepa – vienas dažniausiai minimų medžių. Tikėta, kad mirusiųjų sielos įsikūnija medžiuose, ir moterų sielos dažnai siejamos būtent su liepa: raudose ir dainose močiutė virsta liepele, o našlaitė savo motiną atpažįsta augančioje liepoje. Iš liepos padaryta lazda ar karna, tikėta, apsaugo nuo piktųjų dvasių. Krikščionybei įsitvirtinus, ant liepų buvo kabinami Mergelės Marijos paveikslai. Žodis líepa giminiškas latvių liepa, prūsų lipe ir slavų lipa, o kalbininkai jį sieja su veiksmažodžiu „lipti“ – dėl lipnių sulčių ar karnos.

Liepa sode ir gatvėje

Mažalapė liepa geriausiai auga derlingose, drėgnokose priesmėlio ir priemolio dirvose, pakenčia pavėsį, gerai atželia nugenėta, todėl tinka alėjoms, gyvatvorėms ir formuojamoms lajoms. Ji ilgaamžė ir užauga didelė, todėl sodybose liepai reikia palikti daug vietos. Vasarą po liepomis automobiliai apsitraukia lipniu sluoksniu – tai ne medžio sultys, o lapus čiulpiančių amarų išskyros. Prie liepų laikomi avilai duoda šviesų, kvapnų liepų medų.