Drebulė: kodėl virpa jos lapai, kaip atpažinti ir kam naudojama drebulės mediena

Ramią vasaros dieną, kai aplinkui nejuda nė vienas lapas, drebulės laja vis tiek tyliai šnara ir mirguliuoja. Šis medis gavo vardą būtent už tai – jo lapai virpa nuo menkiausio oro judesio. Drebulė auga beveik visur: miškuose, pamiškėse, kirtavietėse, prie sodybų ir paupiuose, o rudenį nudažo miškus ryškiai geltonomis ir raudonomis spalvomis. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje sužinosite, kaip drebulę atpažinti ištisus metus, kodėl ji plinta giraitėmis ir kodėl miško gyvūnijai ji svarbesnė, nei atrodo.

Lotyniškas pavadinimas	Populus tremula
Kiti pavadinimai	epušė, apušė
Šeima	gluosniniai (Salicaceae), tuopų gentis
Grupė	lapuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai apie 20 m, iki 25 m, išimtiniais atvejais daugiau
Amžius	80–90 metų, retai iki 150
Žydi	balandžio antroje pusėje, prieš sulapojant; dvinamė
Dalis Lietuvos medynų	drebulynai – 4,6 % (95 781 ha, VMT 2023-01-01)

Kaip atpažinti drebulę

Drebulė – tiesiakamienis medis su gana reta, aukštai iškelta laja: apatinėje kamieno dalyje šakų paprastai nėra. Ji labai mėgsta šviesą, todėl miške dažniausiai auga aukščiausiame arde arba pakraščiuose, o kirtavietėse ir gaisravietėse išdygsta viena pirmųjų. Drebulė nereikli dirvai: auga ir priemolyje, ir priesmėlyje, pakelia rūgštų dirvožemį, šalčius ir sausras, net ilgesnį užtvindymą, tik nemėgsta sauso smėlio ir aukštapelkių.

Lapai

Lapai beveik apvalūs, 3–7 cm ilgio ir tokio pat pločio, su trumpa smailia viršūne ir stambiai banguotu, bukais dantimis išrėžtu kraštu. Jie standūs, tamprūs, viršuje šviesiai žali, apačioje pilkšvi. Svarbiausias požymis – ilgas, iš šonų suplotas lapkotis, beveik tokio pat ilgio kaip lapalakštis: būtent dėl jo lapas sukasi ir virpa. Jaunų atžalų ir greitai augančių ūglių lapai kitokie – didesni, širdiški ar trikampiški, iki 20 cm ilgio. Rudenį drebulės lapai nusidažo geltonai, oranžiškai ar raudonai.

Žiedai

Drebulė – dvinamis medis: vyriški ir moteriški žirginiai auga ant skirtingų medžių. Ji žydi balandžio antroje pusėje, rečiau gegužės pradžioje, dar prieš sulapojant. Vyriški žirginiai stori, iki 10–14 cm ilgio, pilkai šilkiniai, išmarginti tamsiai raudonais dulkiniais. Moteriški – kiek trumpesni, pilkai žali, su rausvomis purkomis; peržydėję jie ilgėja.

Sėklos

Sėklos subręsta labai greitai – maždaug po 25 dienų nuo žydėjimo, gegužę, vos sulapojus. Smulkios dėžutės atsiveria ir išleidžia mažytes sėklas su baltų plaukelių kuokšteliais, kurias vėjas nuneša toli. Vis dėlto sėklomis drebulė dauginasi rečiau nei atžalomis.

Žievė ir pumpurai

Jaunų medžių žievė lygi, šviesi, žalsvai pilka, su tamsiais rombo formos lenticelių ženklais – iš tolo ją galima supainioti su jauno beržo ar baltalksnio žieve. Senų medžių apatinė kamieno dalis patamsėja, tampa pilkai rusva, gruoblėta ir suaižėjusi, o aukščiau kamienas lieka glotnus ir žalsvas. Pumpurai apie 1 cm ilgio, pailgai kiaušiniški, smailūs, rausvai rudi, kiek lipnūs ir kvapnūs.

Drebulė, beržas ar baltoji tuopa?

Požymis	Drebulė	Karpotasis beržas	Baltoji tuopa
Lapas	apvalus, banguotas, ant ilgo suploto lapkočio	trikampiškas, dvigubai dantytas	apačioje baltas, veltiniškas, dažnai skiautėtas
Žievė	žalsvai pilka, lygi, rombiški ženklai	balta tošis su juodais ruožais	balsvai pilka, rombiški ženklai, apačioje tamsi
Žiedai	pilki plaukuoti žirginiai, IV	geltoni nusvirę žirginiai, IV–V	žirginiai, IV
Kilmė	vietinė, labai dažna	vietinis, labai dažnas	atvežtinė

Drebulė kryžminasi su baltąja tuopa – jų hibridas vadinamas pilkąja tuopa ir užauga aukštesnis bei storesnis už abu tėvus. Daugiau apie kitas giminaites – tuopų kortelėje, o apie beržus – beržo kortelėje.

Drebulynai Lietuvoje

Drebulė – labai dažna vietinė rūšis, gausiausiai auganti Vidurio žemumoje; rytų, pietų ir pajūrio Lietuvoje jos mažiau. Dažniausiai ji įsimaišo į mišrius medynus su beržais, eglėmis, ąžuolais, pušimis ar uosiais, bet sudaro ir grynus drebulynus. Pagal Valstybinės miškų tarnybos apskaitą (2023 m. sausio 1 d.), drebulynai užima 95 781 ha, arba 4,6 % visų šalies medynų ploto, – tai šeštoji pagal plotą medynų grupė po pušynų, beržynų, eglynų, juodalksnynų ir baltalksnynų.

Drebulė auga labai sparčiai: jaunos atžalos per metus gali paūgėti iki 2 m. Ji dažniausiai dauginasi šaknų atžalomis, kurios išauga net iki 40 m nuo motininio medžio. Taip susidaro ištisos klonų giraitės, kuriose visi medžiai genetiškai vienodi ir sujungti bendra šaknų sistema. Nukirtus ar nudegus medžiams, šaknys tik dar gausiau leidžia atžalas.

Drebulė ir miško gyvybė

Ekologams drebulė – viena vertingiausių rūšių miške. Jos minkštuose kamienuose geniai mėgsta kalti uoksus, kuriuose vėliau įsikuria ir kiti drevėse perintys paukščiai. Drebulės žievę ir ūglius graužia miško žvėrys. Su drebule susiję daug vabzdžių ir grybų rūšių, o jauni drebulynai suteikia prieglobstį paukščiams ir žvėrims, kuriems reikia jauno miško.

Seni medžiai dažnai serga: drebulę puola drebulinė pintis – kietas kanopos formos grybas ant kamieno, sukeliantis šerdies puvinį. Todėl drebulės paprastai neilgaamžės, o miškininkai jas kerta palyginti jaunas.

Mediena ir naudojimas

Drebulės mediena balta, lengva, minkšta ir džiūdama mažai traukiasi. Ji tinka degtukams, popieriui ir celiuliozei, faneros, drožlių ir skiedrų plokštėms, įrankių kotams, baldams. Seniau iš drebulės skaldytų skiedrų dengti stogai. Drebulė vertinama ir kaip atsinaujinantis kuras, nes greitai atauga. Miestų želdynuose ji tvirtesnė už daugelį kitų medžių – užteršta aplinka jos amžių sutrumpina nedaug.

Drebulė pasakose ir tikėjimuose

Lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ jauniausia Eglės dukra Drebulė, išsigandusi dėdžių prievartos, išduoda užkalbėjimą, kuriuo prišaukiamas jos tėvas Žilvinas. Sielvartaujanti motina išgąsdintą dukrelę paverčia amžinai virpančia drebule, o tvirtus sūnus – ąžuolu, uosiu ir beržu; pati Eglė tampa egle. Apie tai plačiau rašome eglės kortelėje. Taip pasaka paaiškina, kodėl drebulės lapai niekada nenurimsta. Kaip drebulę atpažinti be lapų, rasite medžių žiemą vadove.