Skroblas: paprastasis skroblas – lapai, vaisiai, žievė ir skroblų gyvatvorė

Skroblas – medis, kurį daugelis mato kasdien, bet ne visi atpažįsta: jo tankios, karpytos gyvatvorės auga beveik prie kiekvieno naujo namo, o miške jis slepiasi antrajame ardė, po ąžuolais ir eglėmis. Lietuvoje skroblas yra savo paplitimo pakraštyje – šiaurinė jo riba eina per pačią šalies vidurį. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – paprastojo skroblo kortelė: lapai, žiedai, vaisiai, žievė ir pumpurai, kur jis auga ir kodėl taip mėgstamas gyvatvorėms.

Lotyniškas pavadinimas	Carpinus betulus
Šeima	beržiniai (Betulaceae)
Grupė	lapuotis, vietinė Lietuvos rūšis
Aukštis	dažniausiai 15–25 m, retai iki 30 m
Amžius	iki 150 metų
Žydi	gegužę, skleidžiantis lapams
Vaisiai	riešutėliai su triskiaute goželės sparnu, IX–X
Dalis Lietuvos miškų	skroblynai – apie 0,15 %

Kaip atpažinti skroblą

Skroblas – nedidelio ar vidutinio aukščio, gana lėtai augantis medis su tankia laja ir smulkiomis šakomis. Atviroje vietoje jis užauga apie 15 m aukščio, su trumpu, 2–3 m kamienu ir žemai prasidedančia rutuliška laja; miške kamienas ilgesnis, o medis siekia 25 m ir daugiau. Seni kamienai dažnai kreivi ir išvagoti. Pagal pavėsio pakantumą skroblas pirmauja tarp visų Lietuvos miškų medžių – jis gali augti po kitų medžių laja, kur šviesos labai mažai.

Lapai

Lapai ovalūs ar pailgai kiaušiniški, 4–12 cm ilgio ir 3–5 cm pločio, su smailėjančia viršūne, apvaliu pamatu ir dvigubai pjūkliškais kraštais. Labiausiai krinta į akis daugybė tiesių, lygiagrečių, į lapalakštį įspaustų gyslų – dėl jų lapas atrodo tarsi suklostytas, raukšlėtas. Lapkotis apie 1 cm ilgio. Rudenį lapai pagelsta, rečiau kiek parausta ar paruduoja, o jaunų ir karpomų skroblų sausi lapai dažnai laikosi ant šakų iki pavasario.

Žiedai

Skroblas – vienanamis, vėjo apdulkinamas medis. Lapai skleidžiasi balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, ir tuo pačiu metu jis pražysta. Vyriški žirginiai 3–5 cm ilgio, rausvai žali, nusvirę; moteriški – ploni, žali, auga jaunų ūglių galuose ir apdulkinami vėjo.

Vaisiai

Skroblo vaisius – mažas, 5–9 mm ilgio, suplotas, išilgai briaunotas riešutėlis, prisitvirtinęs prie triskiautės goželės pamato. Goželė veikia kaip sparnas: jos vidurinė skiautė ilgiausia, 3–4 cm. Vaisiai susitelkę į kabančias kekes, subręsta rugsėjį–spalį ir krinta visą žiemą – vėjas juos nuneša toliau nuo medžio. Viename kilograme būna apie 2400 riešutėlių. Skroblo sėklas ir daigus mėgsta graužikai.

Žievė ir pumpurai

Skroblo žievė plona, lygi, šviesiai žalsvai pilka su tamsesniais dryžiais. Su amžiumi kamienas išsivagoja vingiuotais išilginiais keterėliais, todėl atrodo tarsi įsitempę raumenys – tai bene patikimiausias skroblo požymis žiemą. Ūgliai ploni, ties bambliais lankstyti zigzagu, pilkai rusvi su balsvomis karpelėmis. Pumpurai pailgi, smailūs, ūglio spalvos, prigludę prie šakelės.

Skroblas, bukas ar guoba?

Skroblą dažniausiai painioja su paprastuoju buku – abiejų žievė lygi ir pilka – ir su guobomis, kurių lapai taip pat dvigubai pjūkliški.

Požymis	Paprastasis skroblas	Paprastasis bukas	Guobos
Lapas	kiaušiniškas, dvigubai pjūkliškas, raukšlėtas nuo lygiagrečių gyslų	elipsiškas, lygiakraštis ar banguotas, blakstienotas, blizgantis	nesimetriško pamato, šiurkštus, dvigubai pjūkliškas
Žievė	lygi, pilka, išvagota „raumenimis“	lygi, sidabriškai pilka, be vagų	suaižėjusi
Vaisius	riešutėlis su triskiaute goželės sparnu	trikampiai riešutai spygliuotoje goželėje	apvalus plokščias sparnavaisis
Pumpurai	iki 1 cm, prigludę	ilgi, iki 2–3 cm, smailūs, atsikišę	buki, tamsūs

Kur skroblas auga Lietuvoje

Paprastasis skroblas paplitęs Vidurio, Vakarų ir Pietų Europoje, o šiaurės rytuose jo arealo riba eina per vakarų Latviją ir vidurio Lietuvą. Mūsų šalyje ši riba driekiasi maždaug per Elektrėnus, Kauną, Raseinius, Kelmę, Rietavą ir Skuodą – į šiaurę nuo jos skroblas savaime beveik neauga. Skroblynai užima vos apie 0,15 % Lietuvos miškų ploto ir dažniausiai auga sunkiuose priemolio ir molio dirvožemiuose. Daug dažniau skroblas sutinkamas kaip antrojo ardo medis po ąžuolais, eglėmis, uosiais ir drebulėmis.

Skroblui reikia vidutinio derlingumo ir drėgnumo, bet neužmirkusios dirvos, jis reiklesnis oro drėgmei nei šilumai. Šalčiui ištvermingas tik vidutiniškai – per labai šaltas žiemas apšąla, kai kurie medžiai net nudžiūsta. Tačiau skroblas atsparus grybinėms ligoms ir kenkėjams, o jo greitai pūvantys lapai praturtina dirvą humusu. Šaknys tvirtina šlaitus ir saugo nuo erozijos.

Skroblų gyvatvorė

Skroblas – vienas populiariausių gyvatvorių augalų Lietuvoje. Jis puikiai pakelia karpymą: kerpamas tankėja, o lapai smulkėja, todėl gyvatvorė tampa ištisinė ir tanki. Jauni ir karpomi skroblai sausus rudus lapus dažnai išlaiko visą žiemą, todėl gyvatvorė dengia nuo smalsių akių ir šaltuoju metų laiku. Skroblui tinka ir pavėsis, kuriame kiti gyvatvorių augalai skursta, o tankioje karpytoje lajoje mielai peri paukščiai.

• Sodinimas. Gyvatvorei dažniausiai sodinami 2–3 metų sodinukai, tankiai, viena ar dviem eilėmis. Geriausias laikas – ruduo arba ankstyvas pavasaris.
• Karpymas. Pirmaisiais metais po pasodinimo ūgliai trumpinami, kad gyvatvorė sutankėtų nuo pat apačios. Vėliau ji kerpama kartą ar du per metus – vasaros pradžioje ir pabaigoje.
• Forma. Gyvatvorę verta formuoti siaurėjančią į viršų, kad šviesos gautų ir apatinės šakos.

Atviroje vietoje paliktas skroblas užauga į gražų medį su rutuliška laja; parkams parenkamos ir dekoratyvinės formos, pavyzdžiui, siaura kolonos formos ‘Fastigiata’.

Skroblo mediena

Skroblo mediena šviesi, kieta, sunki ir tvirta. Ji dega lėtai, bet labai kaitriai, todėl skroblinės malkos visada buvo vertinamos. Iš kietos medienos seniau gamindavo įrankių kotus, krumpliaračius, plaktukų galvas, mėsininkų trinkas. Tačiau drėgnoje aplinkoje skroblo mediena greitai pūva, todėl lauko konstrukcijoms ji netinka.

Pavadinimas ir ateitis

Lietuvių tarmėse skroblas dar vadintas skrobla, skroble, skruoblu, džiūsnu ir net jovaru. Klimatui šylant tikėtina, kad skroblo paplitimo riba slinks į šiaurę ir šis medis Lietuvoje taps dažnesnis. Jis laikomas gera rūšimi mišriems, tvaresniems miškams kurti – kartu su ąžuolu, liepa ir klevu. Apie kitus lapuočius skaitykite ąžuolo, liepos ir klevo kortelėse.