Kadagys: paprastasis kadagys – spygliai, kadagio uogos ir rūšys soduose

Kadagys – tas dygus melsvai žalias krūmas, kuris stūkso Dzūkijos pušynuose, smėlėtose pievose ir kalvų šlaituose, kartais užaugantis į siaurą, kipariso primenantį medelį. Nors dažniausiai tai krūmas, kadagys priskiriamas mūsų medžiams ir yra vienas ilgaamžiškiausių. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje – paprastojo kadagio kortelė: spygliai, žiedai, „uogos“, žievė ir forma, kur auga kadagynai, kaip naudojamos kadagio uogos ir kuo skiriasi soduose sodinami kadagiai.

Lotyniškas pavadinimas	Juniperus communis
Šeima	kiparisiniai (Cupressaceae)
Grupė	visžalis spygliuotis krūmedis, vietinė Lietuvos rūšis, dvinamis
Aukštis	dažniausiai 3–5 m, rečiau medis iki 10–15 m
Amžius	iki 600 metų
Dulka	balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje
Kankorėžiuogės	prinoksta antrųjų metų IX–X
Kiti pavadinimai	ėglius, ėglis, kadugys

Kaip atpažinti kadagį

Paprastasis kadagys – daugiametis, visžalis, lėtai augantis krūmedis su tankia laja, kurios forma labai įvairi: nuo plataus, į šonus išsikerojusio krūmo iki siauros kolonos. Dendrologai pastebi, kad vyriški augalai dažniau siauresni ir panašesni į medžius, o moteriški – plačiau išsikeroję. Kadagys – dvinamis: vieni augalai brandina tik žiedadulkes, kiti – tik „uogas“. Jis šviesamėgis, bet pakelia ir pavėsį, atlaiko sausrą ir šalčius, tačiau blogai pakelia užterštą orą.

Spygliai

Kadagio spygliai 10–15 mm ilgio ir 1–2 mm pločio, standūs, kieti ir labai dygūs – juos lengva atpažinti vos palietus. Jie auga menturiais po tris, išilgai įdubę, pilkai žali, o viršutinėje pusėje turi balsvą žiotelių juostelę. Ant šakelių spygliai išsilaiko apie ketverius metus. Jauni ūgliai tribriauniai ir rusvi.

Žiedai

Kadagys dulka balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Vyriški kankorėžėliai ovalūs, iki 5 mm ilgio, geltoni, susitelkę spyglių pažastyse. Moteriški – dar mažesni, 3–4 mm, gelsvai žali ir neryškūs. Žiedadulkes išnešioja vėjas.

Kadagio uogos

Kadagys kartu su kukmedžiu išsiskiria iš kitų spygliuočių tuo, kad jo kankorėžiai atrodo kaip uogos. Botaniškai tai kankorėžiuogės – 5–10 mm skersmens rutuliški kankorėžiai iš 3, kartais 6 mėsingų, suaugusių žvynų. Pirmą vasarą jie žali, o prinoksta tik antrųjų metų rugsėjį–spalį, tapdami melsvai juodi su balsvu vaškiniu apnašu. Todėl ant to paties krūmo visada būna ir žalių, ir prinokusių uogų. Minkštime – 1–3 mažos, tribriaunės, sakingos sėklos. Kadagiai pradeda derėti 10–12 metų ir gausiau dera kas 3–5 metus. Uogas lesa strazdai ir kiti paukščiai, kurie ir išplatina sėklas.

Žievė ir forma

Jaunų kadagių žievė lygi, vėliau suskeldėja išilginiais dryžiais ir lupasi ilgomis juostomis – nuo pilkai rudos iki raudonai rudos spalvos. Šakelės apvalios ar vos briaunotos, rausvai rudos. Šaknų sistema paviršinė. Kadagys auga labai lėtai: penkerių metų augalas būna vos 20 cm, dešimties – apie 50 cm, o įprastą 3–5 m aukštį pasiekia tik apie 50 metų.

Kur auga kadagiai Lietuvoje

Paprastasis kadagys – labiausiai paplitęs spygliuotis Žemėje: jis natūraliai auga beveik visame šiaurės pusrutulyje. Lietuvoje jis paplitęs visur, nors netolygiai, dažnesnis pietų Lietuvos pušynuose. Dažniausiai kadagys auga pušynų trake – vidutiniškai apie 850 kadagių viename hektare, – taip pat eglių, beržų ir ąžuolų miškuose, dirvonuose, smėlynuose, žvyrynuose, kirtavietėse. Jam reikia gerai drenuotos dirvos.

Tikrų kadagynų Lietuvoje nedaug: daugiausia jų yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Dzūkų aukštumų paežerėse, Nemuno ir Neries šlaituose. Vienas didesnių kadagynų – Kadagių slėnio botaniniame draustinyje prie Arlaviškių kaimo Kauno rajone, kur kadagiai apaugę statų Nemuno kilpos šlaitą.

Garsiausi kadagiai

Labiausiai žinomas Lietuvos kadagys – Obelų Rago trylikamienis kadagys Aukštaitijos nacionaliniame parke, Švenčionių rajone, apie 300 m nuo Žeimenio ežero. Šis apie 12 m aukščio kadagys su trylika kamienų 1984 m. paskelbtas gamtos paminklu. Gamtos paminklais paskelbti ir Pakuodžiupių bei Dvareliškių kadagiai Panevėžio rajone – pastarasis 9 m aukščio, su vienu kamienu, augantis vidury dirbamo lauko. Daugiau garsių medžių – seniausių Lietuvos medžių dalyje.

Kadagio uogos virtuvėje

Dėl didelio sakingumo kadagio uogų tiesiog valgyti nereikėtų, tačiau saikingai jos puikiai tinka prieskoniams. Džiovintos kadagio uogos dedamos į žvėrienos, kiaulienos patiekalus, raugintus kopūstus, marinatus, naudojamos rūkant mėsą. Iš jų gaminami gėrimai – džinas ir olandų jeneveras. Uogos skinamos rudenį, kai visiškai prinoksta: jas galima tiesiog nupurtyti ant patiesto audeklo.

Svarbu žinoti ribas. Anglų kalbos Vikipedijos straipsnyje apie kadagio uogas nurodoma, kad didesni jų kiekiai gali sukelti viduriavimą, traukulius ar pakenkti inkstams, o nėščiosioms ir maitinančioms krūtimi jų vartoti nerekomenduojama dėl persileidimo rizikos. Prieskoniams tinka tik paprastojo kadagio uogos – kitų kadagių, ypač kazokinio, uogos nuodingos.

Kadagiai soduose

Soduose auginama daug kadagių rūšių ir veislių – nuo šliaužiančių žemadengių iki siaurų kolonų. Dažniausios:

Kadagys	Forma	Pastabos
Paprastasis kadagys	krūmas ar siaura kolona	vietinis, labai atsparus; koloninės veislės populiarios sodybose
Uolinis kadagys (J. scopulorum)	siauras, melsvas, kolonos formos	kilęs iš Šiaurės Amerikos; populiari veislė ‘Blue Arrow’
Kazokinis kadagys (J. sabina)	platus, šliaužiantis krūmas	visos dalys nuodingos, patrintas skleidžia nemalonų kvapą
Žvynuotasis kadagys (J. squamata)	žemas, melsvas	kilęs iš Azijos kalnų, populiarios veislės ‘Blue Star’
Gulsčiasis kadagys (J. horizontalis)	prigludęs prie žemės	žemadengis šlaitams

Kadagiams reikia saulėtos vietos ir laidžios, neužmirkstančios dirvos; pavėsyje jų laja retėja. Jie gerai pakelia sausrą ir šaltį, bet ne užterštą miesto orą. Kadagių sodinukai persodinami tik su žemės gniužulu, nes šaknų sistema jautri.

Kadagys tradicijose

Lietuvoje kadagio šakelės nuo seno rišamos į verbas Verbų sekmadieniui. Kadagys išskiria fitoncidų – lakiųjų medžiagų, naikinančių bakterijas, todėl kadagynuose oras laikomas ypač gaiviu. Kalbininkai iki šiol ginčijasi dėl žodžio kadagys kilmės: jis giminiškas latvių kadiķis ir prūsų kadegis, o panašūs žodžiai yra ir kaimyninėse finų kalbose (estų kadakas), tik neaišku, kas iš ko skolinosi. Kitas pavadinimas ėglius kilęs iš tos pačios šaknies kaip ir eglė. Apie kitus mūsų spygliuočius – eglės, pušies ir kukmedžio kortelėse.