Laukinė obelis ir kriaušė: miškinė obelis ir miškinė kriaušė – žiedai, vaisiai, atpažinimas

Pavasarį pamiškėse ir upių šlaituose kartais pražysta pavieniai medžiai, apsipylę baltais ar rausvais žiedais, o rudenį po jais prikrenta smulkių, rūgščių obuoliukų ar kietų kriaušaičių. Tai miškinė obelis ir miškinė kriaušė – laukiniai Lietuvos vaismedžiai, sodo obelų ir kriaušių giminaičiai. Nors vaisiai nedideli, šie medžiai svarbūs gamtai ir įdomūs sodų istorijai. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje aprašome abu laukinius vaismedžius ir paaiškiname, kaip juos atskirti nuo sulaukėjusių sodo medžių.

Lotyniški pavadinimai	Malus sylvestris, Pyrus pyraster
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), obelinių pošeimis
Grupė	lapuočiai, vietinės Lietuvos rūšys
Aukštis	obelis – iki 10–14 m, kriaušė – 15–20 m
Amžius	obelis 80–100 ir daugiau metų, kriaušė 100–150 metų
Žydi	kriaušė IV–V, obelis V–VI
Vaisiai	obuoliai 2–3 cm, kriaušaitės 3–4 cm; noksta IX–X
Apsauga	miškinė kriaušė retoka – miškuose nekertama ir globojama

Miškinė obelis

Miškinė obelis – vienintelė Lietuvoje savaime auganti obelų rūšis. Ji auga mišriuose lapuočių miškuose, pamiškėse, šlaituose, labiau mėgsta derlingus, vidutinio drėgnumo priemolius ir pakelia pavėsį; nuo seno ji augdavo ir kaimų soduose. Tai neaukštas medis, užaugantis iki 10–14 m, arba 3–5 m krūmas, dažnai su keliais kamienais. Laja tanki, suapvalėjusi, šakos dažnai su dygliais, ypač ten, kur medelius skabo gyvūnai. Žievė pilka ar šviesiai ruda, besilupanti plokštelėmis.

Lapai ir žiedai

Lapai elipsiški ar kiaušiniški, 3–7 cm ilgio, nusmailėjusia viršūne ir pjūkliškais kraštais, ant 2–4 cm lapkočio. Iš pradžių jie plaukuoti, vėliau pliki, viršuje ryškiai žali, apačioje šviesesni. Palyginti su sodo obelų, laukinės obels lapai smulkesni, standesni ir blizgantys. Miškinė obelis žydi gegužę–birželį, pumpurams sprogstant, šiek tiek anksčiau už gudobelę. Žiedai balti ar rausvi, dvilyčiai, juos apdulkina vabzdžiai.

Obuoliai

Obuoliai rutuliški ar kiek kiaušiniški, iki 2–3 cm skersmens, ant ilgų kotelių, ties pamatu ir viršūne įdubę, geltoni, saulėtoje pusėje rausvi. Jie noksta rugsėjį–spalį ir nukrenta ant žemės. Obuoliukai labai rūgštūs, todėl šviežius valgyti tinka tik pastovėjusius, tačiau iš jų verdamos uogienės, kisieliai, kompotai, gaminama gira, jie džiovinami arbatoms. Laukinius obuolius ėda kanopiniai gyvūnai, kurie ir išplatina sėklas.

Miškinė kriaušė

Miškinė kriaušė Lietuvoje retoka, todėl miškuose nekertama ir globojama. Ji negausiai auga mišriuose ir lapuočių miškuose, daugiausia pietvakarių ir pietryčių Lietuvoje – saulėtuose, mišku apaugusiuose šlaituose, kalvose, pamiškėse, upių šlaituose ir senose kaimo sodybose. Mėgsta karbonatingus, humusingus, lengvus priemolius, yra šviesamėgė, bet pakelia pavėsį, atspari šalčiui ir sausrai. Medis auga lėtai, užauga iki 15–20 m, išskirtiniais atvejais – iki 26 m aukščio; būna ir 2–4 m krūmų.

Lapai, žiedai ir vaisiai

Miškinės kriaušės laja plati, kūgiška, žievė tamsiai pilka, suaižėjusi smulkiomis plokštelėmis. Šakos dygliuotos, dygliai ilgi, jauni ūgliai dažnai baigiasi dygliu – sodo kriaušės dyglių neturi. Lapai smulkūs, 2–4 cm ilgio, beveik apskriti, viršuje blizgantys, smulkiai pjūkliškais kraštais ir lapkočiu, ilgio maždaug kaip lapalakštis. Džiūdami lapai pajuosta, rudenį pagelsta ir parausta.

Kriaušė žydi gausiai ir beveik kasmet, balandį–gegužę, prieš sulapojant. Žiedai balti, apie 3 cm skersmens, raudonomis dulkinėmis, susitelkę po 5–9; žiedyne pirmiausia pražysta apatiniai žiedai. Vaisiai 3–4 cm ilgio, rutuliški ar kūgiški, žalsvai geltoni, kieti, sunoksta rugsėjį–spalį. Jie nėra labai skanūs, tačiau naudojami maistui švieži ir džiovinti.

Laukinė obelis, laukinė kriaušė ar sulaukėjęs sodo medis?

Požymis	Miškinė obelis	Miškinė kriaušė	Sulaukėjusi sodo obelis
Laja	tanki, suapvalėjusi	plati, kūgiška	retesnė, tiesesnės šakos
Dygliai	dažnai yra	yra, ilgi	paprastai nėra
Lapai	3–7 cm, standūs, blizgantys, apačioje beveik pliki	2–4 cm, beveik apskriti, ilgu lapkočiu	stambesni, apačioje plaukuoti
Žydi	V–VI	IV–V	V
Vaisiai	iki 2–3 cm, labai rūgštūs	3–4 cm, kieti	dažniausiai didesni nei 3 cm

Miškinė obelis lengvai kryžminasi su sodo obelimis, todėl daugelis pakelėse ir pamiškėse augančių „laukinių“ obelų iš tikrųjų yra mišrūnai. Patikimai gryną laukinę obelį galima atpažinti tik žydėjimo metu: jos žiedo taurelė ir lapų gyslos apačioje būna neplaukuotos. Miškinę kriaušę nuo paprastosios taip pat ne visada lengva atskirti.

Laukiniai vaismedžiai ir sodų istorija

Ilgai manyta, kad sodo obelys kilusios iš miškinės obels. DNR tyrimai parodė, kad pagrindinis sodo obels protėvis – Vidurinės Azijos obelis Malus sieversii. Vis dėlto miškinė obelis į sodo obelų genomą įnešė daugiausia iš visų kitų rūšių, o šiandieninės sodo obelys genetiškai artimesnės būtent miškinei obeliai. Panašiai ir miškinė kriaušė – viena svarbiausių rūšių, iš kurių kryžminant su kitomis kriaušėmis kilusios sodo kriaušės; ji tinkama ir poskiepiams bei selekcijai.

Lietuvoje dideli obelų sodai pradėti veisti XVI a., o XIX–XX a. veikė garsūs veislynai, pavyzdžiui, Tado Ivanausko Obelynėje. Savaime augančių rūšių Lietuvoje nedaug: obelų – viena miškinė obelis, o kriaušių auga ir auginamos paprastoji, miškinė ir usūrinė kriaušės. Kaune, Kazliškiuose, auganti Senoji Kauno obelis 1960 m. paskelbta saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.

Nauda gamtai ir mediena

Laukinių vaismedžių žiedai – svarbus maistas bitėms ir kitiems apdulkintojams: miškinė kriaušė – medingas augalas, bitės iš jos renka nektarą ir žiedadulkes. Vaisiai rudenį ir žiemą maitina paukščius ir žvėris. Miškinė obelis labai atspari: ji išgyvena net lajos nulūžimą, gerai atželia iš kelmo.

Miškinės kriaušės mediena ypač vienalytė ir tanki, rausvo atspalvio, todėl iš jos gaminami išskirtiniai baldai ir muzikos instrumentai. Obelų mediena kieta, rausva, tinka dailės dirbiniams. Kitus erškėtinių šeimos medžius rasite šermukšnio, ievos ir gudobelės kortelėse.