Invaziniai medžiai Lietuvoje: uosialapis klevas, robinija ir vėlyvoji ieva – kaip atpažinti ir naikinti

Ne kiekvienas svetimšalis medis yra problema: dauguma atvežtinių medžių – kaštonai, maumedžiai, tujos – auga ten, kur juos pasodino žmogus, ir patys neplinta. Tačiau kelios rūšys Lietuvoje pasijuto per gerai: jos sėjasi ir leidžia atžalas, užkariauja upių pakrantes, pušynus ir apleistus sklypus, išstumia vietinius augalus. Tokie medžiai vadinami invaziniais. Šioje Lietuvos medžių gido dalyje aprašome invazinius medžius, kuriuos būtina atpažinti kiekvienam sodo ar sklypo savininkui, ir paaiškiname, kodėl juos reikia naikinti.

Kas yra invazinė rūšis	atvežta rūšis, sparčiai plintanti už natūralaus arealo ir daranti žalą vietinėms ekosistemoms
Invaziniai medžiai Lietuvoje	uosialapis klevas, baltažiedė robinija, vėlyvoji ieva
Invaziniai krūmai	varpinė medlieva, raukšlėtalapis erškėtis
Sąrašą tvirtina	Aplinkos ministerija (atnaujintas 2016 m. lapkričio 28 d.)
Miestuose	išimtis želdynams panaikinta – naikinti reikia ir ten
Invazinių augalų Lietuvoje	XXI a. pradžioje – apie 19, potencialiai invazinių – apie 67
Kilmė	dauguma iš Šiaurės Amerikos
Pagrindinis pavojus	sąžalynai nustelbia vietinę augaliją, keičia dirvožemį

Kas yra invaziniai medžiai

Invazinė rūšis – atvežta augalų ar gyvūnų rūšis, kuri ėmė sparčiai plisti už savo natūralaus arealo ribų ir daro žalą vietinėms ekosistemoms, žemės ūkiui ar kraštovaizdžiui. Tokios rūšys greitai dauginasi, prisitaiko prie įvairių sąlygų, yra neišrankios buveinėms ir naujoje vietoje dažnai neturi jas ribojančių konkurentų, kenkėjų ar ligų. Dažniausiai jos plinta žmogaus pagalba – kaip dekoratyviniai augalai, kurie vėliau „pabėga“ iš parkų ir sodų. XXI a. pradžioje Lietuvoje buvo žinoma apie 548 svetimžemių augalų rūšys, iš kurių apie 19 – invazinės, o dar apie 67 – potencialiai invazinės.

Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija. 2016 m. lapkričio 28 d. atnaujintame sąraše išbraukta nuostata, kad tam tikrų invazinių augalų individai urbanizuotų teritorijų želdynuose gali būti nenaikinami. Ministerija paaiškino, kad uosialapį klevą, baltažiedę robiniją, raukšlėtalapį erškėtį, varpinę medlievą ir muilinę guboją reikės naikinti ir miestuose bei gyvenvietėse, nes būtent iš ten šie augalai plinta į kitas teritorijas.

Uosialapis klevas

Uosialapis klevas (Acer negundo) kilęs iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jis introdukuotas kaip dekoratyvinis miestų želdinių medis, sodintas pakelių juostoms ir smėlynams apželdinti. Medis auga labai greitai, yra gajus ir neilgaamžis, užauga 10–25 m aukščio, dažnai su keliais kamienais, ir gali sudaryti neperžengiamus sąžalynus. Lietuvoje jis lengvai nukonkuruoja gluosnius ir išstumia juos iš natūralių augaviečių upių pakrantėse.

Atpažinti jį lengva: tai vienintelis mūsų klevas su sudėtiniais plunksniškais lapais iš 3–5 dantytų lapelių, panašiais į uosio. Lapai išsidėstę priešiniai, kaip ir kitų klevų. Uosialapis klevas – dvinamis: vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų medžių, žydi balandį prieš sulapojant. Moteriški medžiai rudenį apkimba ilgomis porinių sparnavaisių kekėmis, kurios dažnai kabo visą žiemą, o sėklos gausios ir daigios.

Baltažiedė robinija (akacija)

Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), dar vadinama vikmedžiu, o liaudyje klaidingai – akacija, kilusi iš pietryčių JAV. Į Prancūziją ji atvežta apie 1600 m. ir pavadinta karališkojo sodininko Jeano Robino garbei. Lietuvoje robinijos gausiai augintos Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos, Druskininkų parkuose, o sulaukėjusių medžių užfiksuota nuo 1958 m. Dabar jų daug kur, ypač pietų Lietuvoje ir Kuršių nerijoje – pamiškėse, šviesiuose spygliuočių miškuose, pajūrio kopose, pakelėse, dykvietėse.

Robinija užauga 10–15, kartais iki 25–30 m aukščio. Lapai plunksniški, 10–25 cm ilgio, iš 9–25 kiaušiniškų lapelių, o prie kiekvieno lapo pamato auga pora trumpų tvirtų dyglių. Birželį ji pražysta kvapniomis baltų žiedų kekėmis, vaisiai – 5–12 cm ankštys. Robinija – ankštinis augalas, todėl jos šaknys kaupia azotą: robinijų sąžalynuose dirvožemis prisotinamas azoto, nyksta šviesamėgiai augalai ir įsigali nitrofilinės rūšys. Robinija sparčiai dauginasi atžalomis, ypač gausiai suveši po gaisrų, o kirtimas jos neišnaikina.

Vėlyvoji ieva

Vėlyvoji ieva (Prunus serotina) kilusi iš Šiaurės Amerikos rytų. Vakarų Lietuvoje ji įveista XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, o savaime plisti pradėjo maždaug nuo 1976 m. Pagėgių apylinkėse. Dabar ji daugiausia paplitusi pietų ir pietryčių Lietuvoje – sausuose pušynuose, miškų pakraščiuose, kirtavietėse, pakelėse. Jos vaisius gausiai lesa paukščiai, kurie išplatina sėklas, be to, ji plinta šaknų atžalomis. Šviesiuose pušynuose vėlyvoji ieva sudaro sąžalynus, kurie nustelbia žoles ir samanas, o jos nukritę lapai neigiamai veikia dirvožemio bestuburius.

Nuo vietinės paprastosios ievos ją lengva atskirti: vėlyvosios ievos lapai odiški ir blizgantys, žydi ji vėliau – gegužės antroje pusėje–birželio pradžioje, o ant juodų vaisių lieka taurėlapiai. Plačiau – ievos kortelėje.

Invaziniai krūmai ir galimai invaziniai medžiai

Be medžių, sąraše yra ir sumedėjusių krūmų. Varpinė medlieva – 6–8 m aukščio krūmas melsvai juodomis valgomomis uogomis, XIX a. auginta soduose, o jau 1934 m. Vilniaus apylinkėse aprašyta kaip auganti savaime. Ji ypač dažna miestų ir gyvenviečių pušynuose ir jų pakraščiuose, o tankiuose jos sąžalynuose keičiasi dirvožemis ir apšviestumas, nyksta šviesamėgiai augalai.

Kai kurie kiti atvežtiniai medžiai invaziniais Lietuvoje dar nepaskelbti, tačiau kitur jie elgiasi agresyviai. Raudonasis ąžuolas kai kuriose šalyse plačiai paplitęs ir laikomas invaziniu, todėl vietoj iškirstų medžių stengiamasi sodinti vietines rūšis. Aukštasis ailantas iš Kinijos laikomas vienu kenksmingiausių invazinių augalų Europoje ir Šiaurės Amerikoje: per 25 metus jis gali užaugti iki 15 m, o visos jo dalys skleidžia stiprų nemalonų kvapą.

Medis ar krūmas	Kilmė	Kaip atpažinti	Statusas Lietuvoje
Uosialapis klevas	Šiaurės Amerika	plunksniški lapai iš 3–5 lapelių, priešiniai; dažnai keli kamienai	invazinis
Baltažiedė robinija	pietryčių JAV	plunksniški lapai, poros dyglių, baltų žiedų kekės, ankštys	invazinė
Vėlyvoji ieva	Šiaurės Amerikos rytai	odiški blizgantys lapai, juodi vaisiai su taurėlapiais	invazinė
Varpinė medlieva	hibridas, kilęs Europoje iš Šiaurės Amerikos rūšių	siauras krūmas stačiomis šakomis, rausvos, vėliau melsvai juodos uogos	invazinė
Raudonasis ąžuolas	Šiaurės Amerika	stambūs lapai smailiomis skiautėmis, rudenį raudoni	auginamas; kai kur Europoje invazinis

Kaip kovoti su invaziniais medžiais

• Nesodinkite. Paprasčiausia priemonė – nesirinkti invazinių rūšių sodui ir želdynams. Vietoj uosialapio klevo ar robinijos verta sodinti vietinius medžius: paprastąjį klevą, liepą, šermukšnį ar paprastąją ievą.
• Šalinkite jaunus medelius. Savaime išdygusius sėjinukus lengviausia išrauti, kol jie maži ir šaknys negilios.
• Kovokite su atžalomis. Robinija ir kiti atžalomis plintantys medžiai po kirtimo išaugina daugybę naujų atžalų, todėl jas tenka šalinti kelerius metus iš eilės, kol šaknys išsenka.
• Neišmeskite į gamtą. Nupjautų šakų su vaisiais ir sėklomis nemeskite į mišką ar paupį – taip invazinės rūšys plinta toliau.
• Pasitarkite. Didesniuose plotuose naikinimo būdus verta derinti su savivaldybe ar aplinkosaugos specialistais.

Kodėl tai svarbu

Invazinės rūšys – viena didžiausių grėsmių biologinei įvairovei. Jos ypač pavojingos mažoms, nedidelės įvairovės ekosistemoms: sąžalynai nustelbia šviesamėgius vietinius augalus, keičia dirvožemio savybes, o kartu su augalais nyksta ir nuo jų priklausantys vabzdžiai bei paukščiai. Atpažinti invazinius medžius ir nesodinti jų – paprasčiausias būdas prisidėti prie Lietuvos gamtos išsaugojimo. Apie atvežtinius ir vietinius medžius plačiau rašome Lietuvos medžių gide, o naujienas apie kitus invazinius augalus rasite invazinių rūšių temoje.