Riešutmedis: graikinis riešutmedis – lapai, riešutai, rūšys ir auginimas Lietuvoje

Rudenį sodybose ar senuose dvarų parkuose kartais galima rasti po medžiu prikritusių žalių, tarsi rutuliukų, vaisių – suskilus apvalkalui, iš jų išbyra pažįstami graikiniai riešutai. Riešutmedis Lietuvoje – ne vietinis medis, tačiau auginamas jau seniai, o kai kurie seni medžiai net saugomi. Šioje Lietuvos medžių gido kortelėje rasite, kaip atpažinti graikinį riešutmedį, kuo jis skiriasi nuo mandžiūrinio ir pilkojo, ir kodėl jo kaimynystėje ne visiems augalams gera.

Lotyniškas pavadinimas	Juglans regia
Šeima	riešutmediniai (Juglandaceae)
Grupė	lapuotis, introdukuotas
Kilmė	nuo Balkanų iki Himalajų ir Kinijos; didžiausi miškai Kirgizijoje
Aukštis	20–30 m, kartais iki 35 m
Lapai	neporiškai plunksniški, 20–45 cm, dažniausiai iš 7 lapelių
Žydi	gegužę–birželį
Saugomas Lietuvoje	Laukuvos graikinis riešutmedis

Kaip atpažinti riešutmedį

Graikinis riešutmedis – stambus medis su tankia, plačiai išsikerojusia laja. Gimtinėje jis užauga 20–30 m, kartais iki 35 m aukščio, o kamieno skersmuo siekia iki 1,5 m. Natūralus jo arealas driekiasi nuo Balkanų iki Himalajų ir Kinijos, o didžiausi riešutmedžių miškai išlikę Kirgizijoje – garsusis Arslanbobo miškas. Kultūroje riešutmedis auginamas daugelyje šalių tarp 30° ir 50° šiaurės platumos.

Lapai

Lapai pražangūs, neporiškai plunksniški, 20–45 cm ilgio, sudaryti iš 5–9, dažniausiai 7, lapelių, išsidėsčiusių poromis, ir vieno viršūninio. Didžiausi – trys viršutiniai lapeliai, o apatinė pora gerokai mažesnė. Suaugusių medžių lapelių kraštai lygūs, tik daigų ir kai kurių veislių – dantyti. Riešutmedis sulapoja vėlai, gegužę: jauni lapai iš pradžių rausvai rudi, vėliau tampa tamsiai žali. Sutrinti lapai skleidžia stiprų, savitą kvapą.

Žiedai

Riešutmedis – vienanamis medis, žydintis gegužę–birželį, kartu su lapų skleidimusi. Vyriški žiedai smulkūs, žalsvi, susitelkę į storus, nusvirusius 5–10 cm ilgio žirginius. Moteriški žiedai auga po 2–5 jaunų ūglių galuose ir išsiskiria plunksniškomis gelsvomis purkomis. Žiedus apdulkina vėjas.

Vaisiai ir riešutai

Botaniškai graikinio riešutmedžio vaisius – kaulavaisis: riešutą dengia žalias, pusiau mėsingas apvalkalas. Rudenį visas vaisius nukrenta, apvalkalas sutrūkinėja, o viduje lieka rudas, raukšlėtas, kietas riešuto kevalas. Kevalo viduje – pertvarėlėmis atskirtos branduolio skiltelės, kurias ir valgome. Laukinių riešutmedžių kevalas storas, o daugumos auginamų veislių – plonesnis. Apvalkalas turi dažančių medžiagų, todėl lukštenant riešutus rankos nusidažo rudai.

Žievė ir pumpurai

Jaunų medžių žievė lygi, sidabriškai pilka, o senų – su retomis plačiomis išilginėmis vagomis ir šiurkštesnė. Ūgliai stori, o perpjovus šakelę matyti savita kamerinė šerdis – su oro tarpeliais, iš pradžių kreminė, vėliau ruda. Tai požymis, būdingas visiems riešutmedžiams. Viršūninis pumpuras didelis, apvalus, tamsus, o po šoniniais pumpurais matyti dideli širdiški lapų randai.

Graikinis, mandžiūrinis ar pilkasis riešutmedis?

Riešutmedžių gentyje yra keliolika rūšių, augančių Eurazijoje ir Amerikoje. Lietuvoje dažniausiai auginamas graikinis riešutmedis, retokai – mandžiūrinis ir pilkasis.

Požymis	Graikinis	Mandžiūrinis	Pilkasis
Kilmė	Balkanai–Himalajai–Kinija	Tolimieji Rytai, Mandžiūrija, Korėja	Šiaurės Amerikos rytai
Lapai	20–45 cm, 5–9 lygiakraščiai lapeliai	40–100 cm, 9–19 pjūkliškų lapelių	50–70 cm, 11–19 pjūkliškų lapelių
Riešutai	apvalūs, raukšlėti	kiaušiniški, smailūs, storu kevalu su 6–8 briaunelėmis	pailgi, smailūs, su aštriomis vingiuotomis briaunomis
Žievė	sidabriškai pilka	juosvai pilka	pilka, giliai suaižėjusi

Mandžiūrinis riešutmedis auga sparčiai, užauga 23–25 m aukščio ir gyvena iki 200 metų; jo jauni medeliai kiek nukenčia nuo šalnų, todėl rudenį juos patariama pridengti. Pilkasis riešutmedis užauga iki 30 m, yra šviesamėgis ir atsparus klimato sąlygoms. Abiejų mediena kieta, patvari ir gražios tekstūros, o žieduose gausu nektaro. Selekcininkai išvedė ir šalčiui atsparesnių graikinio riešutmedžio veislių – jos dažnai vadinamos karpatiniais riešutmedžiais.

Juglonas: kodėl po riešutmedžiu menkai auga kiti augalai

Riešutmedinių šeimos medžių lapuose, šaknyse, vaisių apvalkaluose ir žievėje yra juglono – medžiagos, kuri slopina daugelio augalų augimą ar net juos nuodija. Šis reiškinys vadinamas alelopatija. Stipriausiai juo garsėja juodasis riešutmedis, tačiau juglono turi ir kiti riešutmedžiai. Kad riešutmedžiai kenkia šalia augantiems augalams, žmonės pastebėjo jau I amžiuje, o patį juglono junginį mokslininkai išskyrė 1856 m.. XX a. pradžios tyrimuose aprašyta, kad šalia riešutmedžių vysta pomidorai, kenčia kai kurios obelų veislės ir žūsta liucernos, tačiau žolės augimui juglonas beveik nekenkia. Todėl, planuojant sodą, verta žinoti, kad po riešutmedžiu ir jo artumoje jautriems augalams, pavyzdžiui, pomidorams, gali būti nepalanku. Juglonas naudojamas ir kaip dažas audiniams bei rašalui.

Riešutai, mediena ir nauda

Graikiniai riešutai labai maistingi: 100 g branduolių yra apie 65 g riebalų, 15 g baltymų ir 14 g angliavandenių, taip pat vitamino B6, folio rūgšties, mangano, vario, cinko, magnio ir fosforo. Riešutmedžio lapai naudoti liaudies medicinoje, tačiau prieš juos vartodami pasitarkite su specialistu.

Riešutmedžio mediena – viena vertingiausių pasaulyje. Šviežiai nupjauta ji garstyčių spalvos, bet per kelias dienas patamsėja, o išdžiūvusi tampa šokoladiškai ruda ar beveik juoda, dažnai su įdomiais raštais. Ji kieta, sunki, patvari ir blizgi, todėl vertinama prabangiems baldams, grindims, faneros dangai, gitaroms ir šautuvų buožėms.

Istorija ir pavadinimas

Riešutmedis auginamas nuo seno: jo riešutus mini Senovės Graikijos rašytojai, o Aleksandras Makedonietis IV a. pr. Kr. „persišką riešutą“ atvežė į Makedoniją. Romėnai paskleidė riešutmedžius po pietų Europą ir šiaurės Afriką. Anglakalbiai jį vadina ir „angliškuoju“, nors teisingesnis pavadinimas – „persiškasis riešutmedis“: į Europą jis atkeliavo iš Azijos. Kitus atvežtinius medžius aprašome ginkmedžio, kaštono ir buko kortelėse, o laukinius vaismedžius – laukinės obels ir kriaušės kortelėje.