Lykoi: vilkolakio katė – kailio mutacija, šėrimasis, sveikata ir būdas

Lykoi – katė, kurią sunku pamiršti. Jos kailis retas ir sumišęs iš baltų ir spalvotų plaukų, todėl atrodo tarsi nušiuręs, o aplink akis, nosį ir ant kojų oda beveik plika. Ši „kaukė“ ir suteikė veislei vilkolakio kates vardą, o pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „lykos“ – vilkas. Tačiau CFA pabrėžia, kad lykoi – ne dizainerių veislė ar hibridas, o natūralios mutacijos rezultatas. Kačių veislių katalogo kortelėje rasite lykoi istoriją, kailio ypatumus, sveikatos rizikas ir būdą.

Kilmė	JAV: Virdžinija (2010 m.) ir Tenesis (2011 m.), natūrali mutacija
Pripažinimas	TICA čempionų statusas 2017 m.; CFA registras 2018 m., čempionų statusas 2023 m.; FIFe – preliminariai nuo 2023 m.
Kūnas	liesas, raumeningas, grakštus
Galva	pleišto formos, aukštos ausys, odinė nosis
Kailis	retas, mišrus (roan), be poplaukio
Spalva	bet kokia, dažniausiai juoda su balta
Akys	didelės, ryškios, riešuto formos
Paveldėjimas	recesyvinis
Būdas	aktyvus, smalsus, medžiotojas

Lykoi kailį lemia natūrali mutacija

2010 m. Virdžinijoje Patti Thomas iš prieglaudos paėmė dvi neįprastas trumpaplaukes kates, o 2011 m. Tenesyje veterinaras Johnny Gobble rado dar porą panašių. Iš pradžių katės atrodė taip neįprastai, kad buvo įtarta liga, todėl prieš tęsiant veisimą kartu su genetike dr. Leslie Lyons ir UC Davis atlikti išsamūs sveikatos ir genetiniai tyrimai. Įrodyti, kad tai genas, Gobble suporavo dvi nesusijusias kates, ir 2011 m. rugsėjo 14 d. gimė pirmasis tyčia išvestas lykoi kačiukas – Daciana.

Paaiškėjo, kad mutacija recesyvinė ir nesusijusi su kitomis žinomomis kailio mutacijomis – lykoi neturi KRT71 geno pakitimų, lemiančių sfinksų plikumą ar devonreksų garbanas. Kadangi vienos vados motina buvo juoda naminė katė, siekiant išvengti giminingumo, lykoi plačiai kryžmintos su juodomis naminėmis trumpaplaukėmis. Iki 2020 m. nustatytos 16 atskirų linijų iš Kanados, Prancūzijos ir JAV ir bent keturi mutacijos variantai. Lykoi vis dar kartais gimsta benamių kačių populiacijoje.

Retas mišrus kailis ir periodinis šėrimasis

Standartas reikalauja mišraus (roan) kailio – baltų ir visiškai spalvotų plaukų mišinio. Leidžiama bet kokia spalva, bet dažniausia – juoda. Lykoi – vienintelė žinoma kačių veislė su tokiu mišriu raštu. Kailis neturi poplaukio, atrodo šiurkštus, bet, CFA teigimu, stebėtinai švelnus ir šilkinis. Būdingiausia – beveik plika „kaukė“ aplink akis, nosį ir snukį, taip pat retas kailis ant kojų ir letenų.

Kačiukai gimsta su normaliu kailiu, o mišrus raštas išryškėja per savaitę dvi. Vėliau kiekviena katė turi savo kailio ciklą: per gyvenimą ji gali būti nuo beveik plikos iki beveik visai apaugusios ir bent kartą numesti didžiąją kailio dalį. Šeimininkai tai vadina „pavirtimu vilku“. Šėrimąsi veikia genetika, hormonai, klimatas ir amžius: jaunesnės, šaltesniame klimate gyvenančios ir nėščios katės paprastai būna labiau apaugusios. Kūnas liesas, raumeningas ir grakštus, galva pleišto formos, ausys aukštos, akys didelės ir ryškios.

Sveikata: oda reikalauja dėmesio

• Temperatūra ir saulė. Kaip ir kitos beplaukės katės, lykoi jautrios šalčiui, karščiui ir saulei: gali nudegti, didesnė odos vėžio rizika. CFA pataria riboti degimąsi saulėje ir svarstyti gyvūnams saugų apsauginį kremą, laikyti katę šiltai.
• Folikulų uždegimas. Vienas tyrimas visoms tirtoms lykoi nustatė tam tikro laipsnio limfocitinį plaukų folikulų uždegimą, dėl kurio kailis retesnis; būklė primena nuolatinę alerginę reakciją.
• Riebi oda, cistos ir juodieji taškai. Lykoi riebalinių liaukų plotas didesnis, todėl odą reikia valyti ir retkarčiais maudyti. Veislė labai linkusi į cistas ir juoduosius taškus.
• Įaugę plaukai gali atsirasti šėrimosi metu.

Ar šios problemos tik kosmetinės, nesutariama: veisėjai teigia, kad jos katėms netrukdo, o gyvūnų gerovės aktyvistai – kad blogina gyvenimo kokybę. Bandymai „išveisti“ odos problemas kartu silpnina ir būdingą kaukę bei mišrų kailį, nes visa tai lemia ta pati mutacija.

Būdas: medžiotojas, kuris trokšta dėmesio

CFA lykoi apibūdina kaip labai aktyvias ir smalsias kates, kurios dažniau mieliau medžioja nei glaudžiasi, bet trokšta žmonių dėmesio ir pačios jo ieško. Jas smagu stebėti žaidžiant: kantriai sėlina prie žaislo ar net šeimininko ir staiga šoka. Naujose situacijose lykoi iš pradžių santūrios, bet greitai apsipranta ir tampa lojalios. Jos turi platų garsų žodyną – čirškesius, treles, murkimą ir kniaukimą, tačiau garsiai reiškiasi tik jausdamosi apleistos. FIFe pažymi, kad lykoi draugiškos, nekonfliktiškos ir labai meilios šeimininkams.

Priežiūra: oda, ausys ir šilti namai

• Kailis ir oda. Be poplaukio lykoi šeriasi nedaug, išskyrus šėrimosi laikotarpius. Odą reguliariai nuvalykite, o tapusią riebią – išmaudykite kačių šampūnu.
• Ausys ir pirštai. Šios vietos greitai tampa riebios, todėl jas reikia valyti dažniau.
• Šiluma. Šilti namai, šildomas guolis, saugi vieta nuo tiesioginės saulės.
• Veikla. Medžioklės žaidimai ir žaislai, kuriuos galima persekioti.

Lykoi, Kanados sfinksas ir devonreksas

Požymis	Lykoi	Kanados sfinksas	Devonreksas
Kailis	retas, mišrus, ciklinis	plikas ar pūkinis	garbanotas
Genas	atskira recesyvinė mutacija	KRT71 (recesyvinis)	KRT71 (recesyvinis)
Kilmė	JAV, 2010–2011 m.	Kanada, 1966 m.	Anglija, 1959–1960 m.
FIFe kačiukų 2025 m.	49	1 767	4 471

Ką žinoti prieš įsigyjant lykoi

Lykoi veisėjų dar nedaug, todėl kačiuko gali tekti palaukti. Pamatykite tėvų odos būklę – ar nėra daug cistų, uždegimų ar niežulio, ir paklauskite, kaip veisėjas palaiko genetinę įvairovę. Atminkite, kad katės išvaizda per gyvenimą keisis kartu su kailio ciklais. FIFe taisyklės leidžia kačiuką perduoti ne anksčiau kaip 14 savaičių. Lietuvoje privalomą ženklinimą ir registraciją aptarėme gido pradžioje.

Kitas mažai plaukų turinčias veisles rasite Kanados sfinkso ir peterbaldo kortelėse.