Meinkūnas (Maine Coon): dydis, svoris, charakteris, priežiūra ir sveikata

Meinkūnas – katė, kurią sunku supainioti su kita: didelis kūnas, ilga kupeta uodega, lūšies kuokšteliai ausų galuose ir pūkuota „apykaklė“ aplink kaklą. Tai didžiausia naminių kačių veislė, kuri nėra kryžminta su laukinėmis katėmis, o kartu ir viena ramiausių. Lietuvoje ji žinoma keliais vardais: meinkūnas, Meino meškėnas arba angliškai Maine Coon. Šioje kačių veislių katalogo kortelėje rasite, kiek meinkūnas sveria ir kiek auga, koks jo charakteris, kaip prižiūrėti kailį ir kokių sveikatos tyrimų prašyti iš veisėjo.

Kilmė	JAV, Meino valstija (natūrali vietinė veislė)
Pripažinimas	CFA čempionų statusas 1976 m., FIFe – 1982 m.
Svoris	patinai 8–10 kg, patelės 5–7 kg
Ilgis su uodega	iki 97 cm; rekordininkas Stewie – 123 cm
Kailis	pusiau ilgas, vandeniui atsparus, su lengvu poplaukiu
Spalvos	dauguma natūralių; dažniausia ruda raina
Akys	didelės, ovalios; mėlynos leidžiamos tik baltoms katėms
Aktyvumas	vidutinis, žaismingas iki senatvės
Kailio priežiūra	šukuoti 2–3 kartus per savaitę

Meinkūnas – didžiausia nehibridinė naminių kačių veislė

Patinai dažniausiai sveria 8–10 kg, patelės 5–7 kg, o suaugusios katės aukštis ties pečiais siekia 25–41 cm. Ilgiausi meinkūnai nuo nosies iki uodegos galo išsitempia beveik iki metro. 2010 m. Gineso rekordų knyga ilgiausia pasaulio kate pripažino Amerikoje gyvenusį meinkūną Stewie – jis siekė 123 cm. Didesnės už meinkūną būna tik hibridinės veislės, pavyzdžiui, savanos katė, kurios protėvis – afrikinis servalas.

Svarbu žinoti, kad meinkūnas auga ilgai. Dauguma kačių būna užaugusios per metus, o šios veislės kačiukas kaulus ir raumenis augina 3–5 metus. Todėl metinis meinkūnas dažnai atrodo dar paaugliškai ilgakojis, o tikrąjį masyvumą įgauna vėliau.

Kailis ir kūno sandara padėjo išgyventi Meino žiemas

Veislė susiformavo atšiauriame Naujosios Anglijos klimate, ir tai matyti iš jos išvaizdos. Kailis ant galvos ir pečių trumpesnis, o ant pilvo, šonų ir užpakalinių kojų – ilgas ir gauruotas, kad katė nesušlaptų sėdėdama ant sniego ar ledo. Plaukas šilkinis, vandeniui atsparus, žiemą tankesnis, vasarą retesnis. Didelės letenos su plaukų kuokšteliais tarp pirštų veikia kaip sniegbačiai, o ilgą kupetą uodegą katė gali apsivynioti aplink snukį ir pečius.

Galva stambi, keturkampio kontūro, snukis kvadratiškas, smakras tvirtas. Ausys didelės, aukštai pastatytos, dažnai su ilgais kuokšteliais viršūnėse. Kūnas ilgas, stačiakampio formos, krūtinė plati. Leidžiamos beveik visos natūralios spalvos, dažniausiai matoma ruda raina, taip pat juoda, sidabrinė, raudona, kreminė ir dvispalvės su balta. Kai kurios organizacijos nepripažįsta šokoladinės, alyvinės ir taškuotos (colourpoint) spalvų, nes jos rodytų kryžminimą su kitomis veislėmis.

Švelnusis milžinas: ramus, socialus ir žaismingas

Meinkūnas dažnai vadinamas „švelniuoju milžinu“. FIFe aprašyme pabrėžiama, kad nepaisant įspūdingo dydžio, šios katės yra geros širdies ir švelnios. Jos mėgsta būti šalia žmonių, seka šeimininką iš kambario į kambarį, tačiau retai būna įkyrios. CFA aprašyme pastebima, kad meinkūnas dažniausiai nesirenka vieno mylimiausio žmogaus, o bendrauja su visais šeimos nariais.

Ši veislė laikoma tylia: vietoj garsaus kniaukimo meinkūnai „kalbasi“ trumpais čirškesiais ir trelėmis. Daug jų žavi vanduo – jie žiūri į lašantį čiaupą, kemša letenas į dubenėlį ar net plauna žaislus. Su vaikais ir kitais gyvūnais meinkūnas paprastai sutaria, jei pažindinama palaipsniui, nors maži šunys ar vaikai iš pradžių gali sutrikti dėl katės dydžio.

Protingumą paveldėjo iš protėvių – ūkių pelių gaudytojų. Meinkūnai greitai išmoksta atnešti žaislą, atidaryti spinteles ar vaikščioti su petnešomis. Kad nenuobodžiautų, jiems reikia kasdienio žaidimo ir užduočių.

Meinkūnų istorija prasidėjo XIX a. Meino ūkiuose

Apie meinkūnų kilmę sklando daug legendų. Pagal vieną, rainos uodegos katės kilusios iš katės ir meškėno porų, todėl ir vadinamos „coon“. Pagal kitą, jos – vikingų laivų kačių palikuonys, pagal trečią – į Ameriką atplukdytos Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės angorų katės. Genetiniai tyrimai šias istorijas paneigė: meinkūnai kilę iš kačių, kurias XVII–XVIII a. į Naująją Angliją atsivežė kolonistai iš Didžiosios Britanijos. Panašumas į norvegų miškinę ir Sibiro katę atsirado ne dėl giminystės, o todėl, kad visos trys veislės prisitaikė prie panašaus šalto klimato.

FIFe nurodo, kad pirmieji rašytiniai įrašai apie meinkūnus siekia 1861 m. 1895 m. pirmojoje Šiaurės Amerikos kačių parodoje Madison Square Garden arenoje Niujorke geriausia katė tapo ruda raina meinkūnė Cosey. XX a. pradžioje mada pasikeitė, į parodas atkeliavo persų katės, o meinkūnų populiarumas taip sumenko, kad šeštajame dešimtmetyje veislė buvo neteisingai paskelbta išnykusia. Veisėjų klubai ją atgaivino: CFA čempionų statusą meinkūnas gavo 1976 m., FIFe – 1982 m., o 1985 m. Meino valstija paskelbė jį savo oficialia kate.

Šiandien tai viena populiariausių veislių pasaulyje. 2025 m. FIFe kilmės knygose meinkūnai vėl buvo pirmi – 24 488 užregistruoti kačiukai, arba 25,2 % visų, o CFA registre 2025 m. jie aplenkė ragdolus. Lietuvoje tais metais FIFe veislynuose užregistruota 148 meinkūnai – daugiau nei bet kurios kitos veislės kačiukų.

Sveikata: HCM, klubų displazija ir SMA tikrinamos testais

Meinkūnai paprastai tvirti, tačiau veislėje yra kelios paveldimos ligos, kurias atsakingi veisėjai tikrina prieš poruodami katę:

• Hipertrofinė kardiomiopatija (HCM) – širdies raumens sustorėjimas. Su ja siejama MYBPC3 geno mutacija; Vašingtono valstijos universiteto laboratorijoje ją turėjo maždaug trečdalis tirtų meinkūnų. Kadangi HCM gali sukelti ir kitos mutacijos, be genetinio testo veisiamoms katėms reguliariai daroma širdies echoskopija.
• Klubų displazija – klubo sąnario raidos sutrikimas, sukeliantis šlubumą ir artritą. JAV ortopedijos fondo duomenų bazėje 1974–2011 m. displazija nustatyta 24,3 % rentgenu tirtų meinkūnų.
• Stuburo raumenų atrofija (SMA) – recesyvinė liga, kurią lemia LIX1 ir LNPEP genų mutacija; nešiotoją nustato genetinis testas.
• Vokų įvirtimas (entropionas) – vokų kraštas linksta į vidų ir dirgina rageną; kartais reikia operacijos.

Dalis meinkūnų gimsta su papildomais pirštais (polidaktilija). Šis paveldimas bruožas sveikatai nekenkia, tačiau dauguma parodų standartų jo neleidžia, todėl tokie kačiukai dažniausiai parduodami kaip augintiniai. Gyvenimo trukmės duomenys skiriasi: Švedijos draudimo duomenimis, mediana viršijo 12,5 metų, Jungtinės Karalystės tyrime gauta 9,7 metų.

Priežiūra: šukavimas, didelis tualetas ir saikingas šėrimas

• Kailis. Dėl lengvo poplaukio meinkūno kailis veliasi mažiau nei persų katės, tačiau CFA veisėjai rekomenduoja jį iššukuoti 2–3 kartus per savaitę po 5–10 minučių. Daugiausia dėmesio reikia pilvui, pažastims ir „kelnaitėms“. Maudyti būtina retai.
• Erdvė. Rinkitės tvirtą, prie sienos tvirtinamą draskymo stovą ir didelį, žemo įėjimo tualetą: standartinė dėžutė suaugusiam patinui per maža.
• Mityba. Augantį kačiuką šerkite kokybišku kačiukams skirtu maistu ilgiau nei kitų veislių. Suaugusio meinkūno svorį stebėkite: nutukimas didina širdies ir sąnarių ligų riziką.
• Judėjimas. Kasdien bent 15–20 minučių aktyvaus žaidimo su meškere ar kamuoliukais. Daug meinkūnų mielai vaikšto su petnešomis.

Meinkūnas, norvegų miškinė ir Sibiro katė skiriasi galvos forma

Trys didelės pusiau ilgaplaukės veislės dažnai painiojamos, nors jų standartai aiškiai skiriasi.

Požymis	Meinkūnas	Norvegų miškinė	Sibiro katė
Galvos forma	keturkampė, kvadratiškas snukis	lygiakraštis trikampis, tiesus profilis	apvaloka, trumpesnė
Kilmė	JAV, Meino valstija	Norvegija	Rusija
Kailis	netolygaus ilgio, gauruotas ant pilvo	dvigubas, blizgus, vandeniui atsparus	trigubas, labai tankus
FIFe pripažinimas	1982 m.	XX a. 8-asis dešimtmetis	1997 m.

Kaip išsirinkti meinkūno kačiuką

Kadangi meinkūnų kačiukų paklausa didelė, skelbimuose netrūksta „meinkūnų be dokumentų“. Tikrą veislės kačiuką liudija kilmės dokumentas (pedigree), išduotas pripažintos organizacijos, pavyzdžiui, FIFe narės. Paprašykite parodyti abiejų tėvų MYBPC3 testo rezultatus, naujausią širdies echoskopijos išvadą ir klubų rentgeno vertinimą. Pamatykite motiną gyvai: ji turi būti rami, sveika ir ne per daug kartų vedusi vadų. FIFe taisyklės leidžia kačiuką perduoti naujiems šeimininkams ne anksčiau kaip 14 savaičių, kai jis jau visiškai paskiepytas. Bendrieji patarimai, kaip patikrinti pardavėją ir ką reikalauja Lietuvos teisė, surinkti gido pradžioje.

Jei norite didelės, bet ne tokios gauruotos katės, pažiūrėkite ir į ragdolą, o jei rūpi kuo mažiau priežiūros – į britų trumpaplaukę.