Burmila (Burmilla): sidabrinė katė su „makiažu“ – kilmė, būdas ir priežiūra

Burmila – viena gražiausių atsitiktinumų kačių istorijoje. Jos kailis prie šaknų beveik baltas, o galiukai nudažyti tamsia spalva, todėl visa katė tarsi žėri sidabru ar auksu. Akis, nosį ir lūpas apibrėžia ryškios tamsios linijos, primenančios makiažą, o didelės akys šviečia žalia. Lietuviškai veislė vadinama burmila, angliškai – Burmilla (žodis sudarytas iš „Burmese“ ir „Chinchilla“). Kačių veislių katalogo kortelėje rasite burmilos kilmės istoriją, išvaizdą, būdą ir priežiūrą.

Kilmė	Didžioji Britanija, 1981 m.
Tėvai	šinšilinis persų katinas × alyvinė europinė Burmos katė
Pripažinimas	GCCF čempionų statusas 1995 m.; FIFe; CFA registras 2011 m., čempionų statusas 2014 m.
Svoris	apie 3–6 kg
Kailis	trumpas arba pusiau ilgas, šilkinis, šviesus prie šaknų
Raštas	tipped (galiukai) arba shaded (šešėliuotas)
Spalvos	sidabrinės; FIFe ir ACF – ir auksinės
Akys	didelės, bet kokio žalio atspalvio
Būdas	žaismingas, ramus, draugiškas

Burmila atsirado dėl paliktų praviromis durų

1981 m. Didžiojoje Britanijoje baronienė Miranda von Kirchberg savo vyrui buvo nupirkusi šinšilinį persų katiną Sanquist, o veislyne laukė ir alyvinė europinė Burmos katė Fabergé. Abu gyvūnai laukė savo poros skirtinguose kambariuose, tačiau vieną naktį valytoja paliko duris praviras. Netrukus gimė keturios trumpaplaukės sidabrinės šešėliuotos katytės – Galatea, Gemma, Gabriela ir Gisella. Jų išvaizda taip sužavėjo veisėją, kad kartu su drauge Therese Clarke ji pradėjo naujos veislės programą.

1984 m. Clarke įkūrė Burmilos kačių klubą ir buvo parengti standartai. Britų GCCF čempionų statusą suteikė 1995 m., kur burmila priskiriama Azijos kačių grupei. FIFe veislę pripažįsta kaip burmilą, o 2011 m. pabaigoje pripažino ir auksines atmainas. CFA burmilas užregistravo 2011 m. ir 2014 m. suteikė čempionų statusą.

Sidabru žėrintis kailis ir „makiažas“ aplink akis

Svarbiausias burmilos bruožas – šilkinis, žėrintis kailis, šviesus prie šaknų ir spalvotais galiukais. Pagal tai, kiek plauko nudažyta, skiriami du raštai. Tipped – nudažyta tik apie 1/8–1/4 plauko, todėl sidabrinės burmilos atrodo beveik baltos. Shaded – nudažyta 1/4–1/2 plauko, todėl ant nugaros, pečių ir kojų išorės matyti tamsesnė mantija. Spalva gali būti juoda, ruda (sepijos), melsva, šokoladinė ar alyvinė; kai kur pripažįstamos ir raudonos, kreminės bei vėžlio kiauto. Dauguma organizacijų pripažįsta tik sidabrines atmainas, o FIFe ir Australijos ACF – ir auksines.

Nosį, lūpas ir akis apibrėžia ryškios tamsios linijos, o nosies oda ir letenų pagalvėlės atitinka kailio spalvą. Akys didelės, plačiai išsidėsčiusios, kiek įkypos, bet kokio žalio atspalvio; jaunoms katėms leidžiamas auksinis atspalvis. Galva švelniai apvali viršuje, plati ties antakiais ir žandikauliais, siaurėjanti į trumpą, buką pleištą. Kūnas vidutinio dydžio, raumeningas ir elegantiškas.

Trumpaplaukės ir pusiau ilgaplaukės burmilos

Dažniausia – trumpaplaukė burmila su trumpu, prigludusiu kailiu, panašiu į Burmos katės, tik kiek minkštesniu dėl poplaukio. Iš persų protėvių paveldėtas recesyvinis ilgo plauko genas lemia ir pusiau ilgaplaukes burmilas: jų kailis šilkinis, sekantis kūno linijas, o uodega – didelė ir kupeta. Britų GCCF ilgaplaukes burmilas vadina Tiffanie. Australijoje taip pat egzistuoja Australijos Tiffanie, tačiau tai atskira, daugiau persų kraujo turinti linija.

Būdas: Burmos smalsumas ir persų ramybė

CFA rašo, kad burmilos būdas jungia europinės Burmos katės draugiškumą bei išdaigas su ramia šinšilinės persės prigimtimi – charakteris malonus ir be kraštutinumų. Burmilos energingos, bet ne hiperaktyvios: po žaidimo protrūkio mielai ilgai snaudžia ant sofos. Jos meilios ir orientuotos į žmones, bet nereiklios ir neįkyrios, paprastai nėra kalbios. Nors labai draugiškos, mėgsta ir savarankiškumą, todėl gali likti vienos darbo dienos metu.

Burmilos sutaria su šunimis, kitomis katėmis ir vaikais, o net nepažįstamus žmones greitai įsileidžia į savo ratą. Kadangi tai protinga veislė, CFA pataria aprūpinti ją žaislais, laipiojimo vietomis ir aukštomis stebėjimo aikštelėmis.

Sveikata: tėvų veislių rizikos

Burmilos paprastai sveikos, tačiau gali paveldėti kai kurių tėvų veislių polinkių. Iš persų pusės verta pasidomėti policistine inkstų liga (PKD), o iš Burmos pusės – hipokalemija ir kitomis Burmos katėms būdingomis ligomis. CFA pažymi, kad atsakingi veisėjai tiria veisiamas kates, kad neperduotų genetinių ligų, ir, žinodami mažą veislės genofondą, nuolat įtraukia nesusijusias kates – kuria naujas linijas ir įsiveža kates iš kitų šalių.

Priežiūra: kartą per savaitę, nesvarbu, koks kailis

• Kailis. CFA rekomenduoja burmilą šukuoti bent kartą per savaitę nerūdijančio plieno šukomis ar mažu šepečiu, nesvarbu, ar kailis trumpas, ar ilgas.
• Nagai, ausys, dantys. Reguliariai karpykite nagus, valykite ausis ir prižiūrėkite dantis.
• Veikla. Žaislai, laipiojimo stovai ir aukštos vietos.
• Maudymas. Paprastai nereikalingas.

Burmila, Burmos katė ir persų katė

Požymis	Burmila	Burmos katė	Persų katė
Kailis	trumpas arba pusiau ilgas, žėrintis	labai trumpas, satininis	ilgas
Spalva	sidabrinė ar auksinė su spalvotais galiukais	sepijos spalvos	daugybė
Akys	žalios	auksinės ar žalios	varinės, mėlynos ar kt.
Būdas	žaismingas, bet ramus	labai socialus, aktyvus	labai ramus

Kaip išsirinkti burmilos kačiuką

Burmila – nedidelės populiacijos veislė, todėl kačiuko verta ieškoti iš anksto ir pasidomėti, kaip veisėjas išlaiko genetinę įvairovę. Paprašykite tėvų genetinių testų rezultatų (pavyzdžiui, PKD) ir pamatykite, kokios atmainos – tipped ar shaded, sidabrinės ar auksinės – yra tėvai. Jaunų kačių akys dar gali turėti gelsvą atspalvį. FIFe taisyklės leidžia kačiuką perduoti tik nuo 14 savaičių. Lietuvoje privalomą ženklinimą ir registraciją aptarėme gido įvade.

Giminingas veisles rasite Burmos katės ir persų katės kortelėse.