Turkų van katė (Turkish Van): van raštas, kailis, charakteris ir ar mėgsta vandenį

Turkų van katė atrodo taip, lyg kas būtų ją išmaudęs baltuose dažuose, palikęs nesuteptą tik galvą ir uodegą: kreidos baltumo kūnas, raudona, kreminė, juoda ar melsva spalva tarp ausų ir ryškiai žieduota kupeta uodega. Šis raštas toks būdingas, kad visose veislėse vadinamas „van“ raštu. Turkų van katė (angl. Turkish Van) taip pat garsėja legendomis apie meilę vandeniui. Kačių veislių katalogo kortelėje aiškinamės, kas tiesa, o kas mitas, ir kokia ši stambi bei atletiška katė yra kasdienybėje.

Kilmė	Turkija (ypač pietryčių); veislė išvesta Didžiojoje Britanijoje
Pripažinimas	FIFe 1960 m.; GCCF 1969 m.; TICA 1985 m.; CFA čempionų statusas 1994 m.
Svoris	patinai 5–9 kg, patelės 3–5 kg
Kūnas	stambus, raumeningas, plačių pečių
Kailis	pusiau ilgas, be poplaukio, vandeniui atsparus
Raštas	van: spalva ant galvos ir uodegos, kūnas baltas
Spalvos	raudona, kreminė, juoda, melsva; rainos ir vėžlio kiauto
Akys	gintarinės, mėlynos arba skirtingų spalvų
Brendimas	3–5 metai

Van raštas: spalva tik ant galvos ir uodegos

Van raštą lemia baltų dėmių genas, išreikštas beveik maksimaliai: baltas fonas dengia apie 80 % kūno, o spalvotos žymės lieka galvoje tarp ausų ir ant uodegos. Standartai leidžia vieną ar kelias atsitiktines dėmes ant kūno, jei spalvos ne daugiau kaip apie penktadalis (CFA – 15 %) ir katė neatrodo dvispalvė. Klasikinis vanas – raudonai rainas su balta, tačiau spalva ant galvos ir uodegos gali būti raudona, kreminė, juoda ar melsva, taip pat raina ar vėžlio kiauto. Tamsių žymių (colourpoint) nepripažįstama.

CFA ir FIFe vanu laiko tik van rašto kates. Visiškai baltos turkų van kilmės katės kai kuriose organizacijose (WCF, GCCF) registruojamos kaip atskira veislė, o kitose laikomos netinkamomis parodoms. Svarbu, kad van rašto katės kurtumui nėra linkusios: kurtumas dažniausiai siejamas su visiškai baltomis, abiem akimis mėlynakėmis katėmis.

Kašmyro švelnumo kailis be poplaukio

Daugumos kačių kailis turi kelis plaukų sluoksnius, o turkų vano – tik vieną, be ryškaus poplaukio. Todėl jis minkštas kaip kašmyras ar triušio kailis, glotnus ir medvilniškas. Kailis neįprastai gerai atstumia vandenį, todėl katę sunku sušlapinti, bet ji greitai išdžiūsta. Žiemą kailis ilgas ir tankus, vasarą katė jį numeta ir lieka trumpesniu. Uodega visus metus lieka kupeta, o ausys – su plaukų kutais, todėl net vasarą vanas atrodo pūkuotas. Kačiukai gimsta trumpaplaukiai, plonomis uodegomis, o visą kailį įgauna per 3–5 metus.

Kūnas stambus, raumeningas, ilgokas, su plačiais pečiais ir trumpu kaklu – CFA jį lygina su olimpiniu plaukiku. Užpakalinės kojos kiek ilgesnės už priekines, letenos didelės. Galva plataus vidutinio pleišto formos, ausys didelės, aukštai ir plačiai pastatytos, akys didelės ir išraiškingos – gintarinės, mėlynos arba skirtingų spalvų.

Istorija: fotografės, Turkijos miestai ir painiava dėl vardo

1955 m. britų fotografės Laura Lushington ir Sonia Halliday, dirbdamos Turkijos turizmo ministerijos užsakymu, gavo dvi nesusijusias kates. Lushington jas parsivežė į Angliją, ir gimę kačiukai buvo identiški tėvams – kreidos balti su spalvota galva ir uodega. Ji nusprendė sukurti standartizuotą veislę. Pasak jos pačios, pradininkės buvo katė iš Hatajaus provincijos Iskenderuno ir katinas iš Stambulo, o 1959 m. prisidėjo katės iš Antalijos ir Burduro. Prie Vano ežero ji pirmą kartą nuvyko tik 1963 m., todėl neaišku, kodėl veislei duotas Vano vardas.

GCCF veislę pripažino 1969 m. „turkų katės“ vardu, o 1979 m. Britanijoje ir 1985 m. JAV ji pervadinta turkų vanu, kad nebūtų painiojama su turkų angora. FIFe veislę pripažįsta nuo 1960 m., TICA čempionų statusą suteikė 1985 m., CFA – 1994 m. Turkijoje vietinė, dažniausiai visiškai balta Vano katė (Van kedisi) laikoma nacionaliniu lobiu ir saugoma Vano Yüzüncü Yıl universiteto centre.

Būdas: atletiškas, protingas, bet ne kelių katė

TICA standartas pabrėžia vanų protą, energiją ir žaismingumą, dėl kurių jie kartais būna išdykę. Raumeningi vanai mėgsta laipioti ir tupėti aukštai – CFA rašo, kad jie lengvai užšoka ant šaldytuvo nuo grindų. Jie geri medžiotojai, o teigiamu pastiprinimu lengvai išmoksta atnešti daiktus, triukų ar vaikščioti su pavadėliu. CFA mini, kad jie mėgsta žaislus iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, plunksnų ar kailio, ir yra kalbūs, nors ne garsūs.

FIFe pažymi, kad vanai prisirišę prie šeimos narių, bet paprastai nėra kelių katės: jie guli šalia, mielai leidžiasi glostomi, tačiau nemėgsta būti keliami. Su vaikais žaidžia mielai, bet mažus vaikus reikia išmokyti katės nenešioti ir netampyti už uodegos. 2021 m. Suomijos tyrime turkų vanams nustatytas didesnis nei vidutinis polinkis į baimingumą ir mažesnis atsparumas stresui, todėl ramūs namai ir kantri socializacija jiems svarbūs.

Sveikata: natūrali veislė be žinomų specifinių ligų

CFA nurodo, kad šiai sveikai natūraliai veislei nėra žinomų specifinių genetinių problemų. Van rašto katės nėra linkusios į kurtumą, tačiau visiškai baltoms katėms, ypač mėlynakėms, kurtumas dažnesnis, todėl kai kurios organizacijos jas registruoja tik su neigiamu klausos (BAER) testu. Kadangi vanai dideli ir aktyvūs, CFA pabrėžia, kad jiems reikia erdvės ir reguliaraus judėjimo – kitaip jie lengvai nutunka.

Priežiūra: viena lengviausiai prižiūrimų ilgaplaukių

• Kailis. CFA vanus laiko viena lengviausiai prižiūrimų ilgaplaukių veislių: be poplaukio kailis nesivelia. Vasarą užtenka iššukuoti kartą per savaitę plieninėmis šukomis, žiemą – dažniau.
• Maudymas. Paprastai nereikalingas – vanai labai švarūs, o vandeniui atsparų kailį sunku sušlapinti.
• Aukštis ir judėjimas. Aukšti stovai, lentynos, kasdieniai aktyvūs žaidimai.
• Vanduo. Jei katė mėgsta taškytis, vandens fontanėlis ar seklus dubuo bus mėgstamas žaislas; uždarykite tualeto dangtį.

Turkų van, turkų angora ir Vano katė

Požymis	Turkų van	Turkų angora	Vano katė (Van kedisi)
Statusas	pripažinta veislė	pripažinta veislė	vietinė Turkijos katė
Kūnas	stambus, raumeningas	liekna, grakšti	vidutinė
Spalva	van raštas	įvairios, dažnai balta	dažniausiai visiškai balta
FIFe kačiukų 2025 m.	74	88	–

Kaip išsirinkti turkų van kačiuką

Turkų vanų veisėjų nedaug, todėl kačiuko gali tekti ieškoti ilgiau, galbūt ir kitose šalyse. Įvertinkite tėvų temperamentą – ar jie ramūs ir socialūs, ir paklauskite, kaip kačiukai pratinami prie žmonių. Jei kačiukas visiškai baltas ar mėlynakis, paprašykite klausos testo. Kačiuko kailis dar trumpas, o tikrasis grožis išryškės tik po kelerių metų. FIFe taisyklės leidžia kačiuką perduoti ne anksčiau kaip 14 savaičių. Kaip Lietuvoje privaloma paženklinti ir įregistruoti katę, rašome kačių veislių gido įžangoje.

Grakštesnę Turkijos giminaitę rasite turkų angoros kortelėje, o kitą didelę, vandeniui atsparų kailį turinčią veislę – norvegų miškinės aprašyme.