Kartūzų katė (Chartreux): melsvoji Prancūzijos katė – charakteris, kailis ir priežiūra

Kartūzų katė – Prancūzijos nacionalinė katė ir viena seniausių Europos veislių. Ją lengva atpažinti: tankus vilnonis melsvai pilkas kailis, plačiai pastatyti pečiai, santykinai plonos kojos, didelės auksinės ar varinės akys ir snukis, kurio forma suteikia katei amžiną šypseną. Lietuviškai ji vadinama kartūzų kate, prancūziškai – Chartreux. Jos šeimininkais buvo rašytoja Colette, poetas Charles'is Baudelaire'as ir prezidentas Charles'is de Gaulle'is. Kačių veislių katalogo kortelėje rasite šios ramios melsvosios katės istoriją, išvaizdą, būdą ir priežiūrą.

Kilmė	Prancūzija
Pripažinimas	FIFe nuo 1949 m.; CFA čempionų statusas 1987 m.
Dydis	vidutinė–didelė; patinai iki maždaug 6,4 kg
Kūnas	plačių pečių, raumeningas, santykinai plonos kojos
Galva	trapecijos formos, siaurėjantis snukis („šypsena“)
Kailis	trumpas, tankus, vilnonis, kiek atsparus vandeniui
Spalva	tik melsva, kuo tolygesnė
Akys	nuo aukso iki vario
Būdas	ramus, tylus, ištikimas

Kartūzų katė – vilnonis melsvas kailis ir amžina šypsena

Svarbiausi kartūzų katės bruožai – kailis ir galva. Kailis trumpas, labai tankus, šiek tiek vilnonis, su izoliuojančiu poplaukiu, todėl iš dalies atsparus vandeniui ir dažnai „lūžta“ lyg avikailis. Spalva gali būti nuo vidutiniškai iki šviesiai melsvos, bet turi būti kuo tolygesnė; lietuviškoje Vikipedijoje pažymima, kad ant nosies, ūsų pagalvėlių ir letenų plaukas sidabriškesnis. Kitų spalvų kartūzų katės nebūna.

FIFe galvą apibūdina kaip trapeciją: platų apatinį jos kraštą sudaro putlūs skruostai, o siauresnį viršutinį – kaukolės viršus. Snukis siaurėja, o ūsų pagalvėlės suteikia veidui šypsenos įspūdį. Ausys vidutinio dydžio, aukštai ir stačiai pastatytos, akys apvalios ir išraiškingos, nuo gintaro ir aukso iki vario. Kūnas plačių pečių, galingos krūtinės ir raumeningas, o kojos santykinai plonos – derinys, suteikiantis kartūzų katei greitus refleksus.

Istorija: vienuolių legenda ir ispaniška vilna

Melsvos Prancūzijos katės literatūroje minimos jau XVI a.: 1558 m. poetas Joachimas du Bellay parašė eilėraštį apie mažos katės mirtį, o 1747 m. Jeanas-Baptiste'as Perronneau nutapė portretą su tokia kate. XVIII a. melsvas kates aprašė prancūzų gamtininkas Buffonas. Pagal populiarią legendą, kartūzų katės kilusios iš kačių, kurias augino kartūzų vienuoliai pagrindiniame ordino vienuolyne Grande Chartreuse netoli Grenoblio, tačiau 1972 m. vienuolyno prioras paneigė, kad archyvuose būtų įrašų apie tokias kates.

FIFe nurodo, kad veislė tikriausiai kilusi iš Turkijos ar Irano, vėliau paplito Sirijoje ir XIII a. su kryžiuočiais pateko į Prancūziją, o vardas greičiausiai kilo iš XVIII a. vertintos ispaniškos vilnos „la pile des Chartreux“. Kryptingas veisimas Prancūzijoje prasidėjo 3-iajame dešimtmetyje, o po Pirmojo ir ypač Antrojo pasaulinių karų laukinių populiacijų beveik neliko; seserys Léger veisė geriausias kates Bel Il saloje. 7-ajame dešimtmetyje kartūzų katės buvo tiek giminingos, kad FIFe leido jas kryžminti su britų melsvosiomis, ir kurį laiką abi veislės turėjo bendrą standartą, kol 1977 m. standartai vėl atskirti. Į JAV kartūzų katės atvežtos 1970–1971 m., CFA čempionų statusą suteikė 1987 m.

Būdas: tylus, ramus ir ištikimas

CFA rašo, kad legenda apie vienuolių katės, davusias tylos įžadą, yra mitas, tačiau kartūzų katės iš tiesų tylesnės už daugumą veislių. Daugelis jų turi ploną balsą, kurį naudoja retai, o kai kurios visiškai nebyliai. Bendrauja jos murmesiais, čirškesiais, išraiškingomis akimis ir subtilia kūno kalba – prisilietimu letena prašo įleisti ant kelių, o atneštu žaislu – žaisti.

Kartūzų katės protingos, greitų refleksų, kai kurios išmoksta vaikščioti su pavadėliu, atnešti žaislus ir atsiliepti į vardą. Jos mėgsta įpročius ir ritualus, dažnai seka šeimininką iš kambario į kambarį, paprastai prisiriša prie vieno žmogaus, bet meilios visiems šeimos nariams. FIFe jas apibūdina kaip labai ramias, lengvai valdomas ir švelnaus būdo, mėgstančias ramias vietas toliau nuo kasdienio triukšmo. Su vaikais ir kitais gyvūnais jos sutaria gerai, yra neagresyvios ir lengvai keliauja. Visišką brandą kartūzų katės pasiekia per 3–5 metus.

Sveikata: tvirta veislė, linkusi tukti

Kartūzų katės laikomos labai sveika veisle. FIFe pažymi, kad jos mėgsta daug ėsti, o kastruotos lengvai priauga svorio, todėl racioną būtina kontroliuoti. CFA mini ir girnelės išnirimą – paveldimą būklę, kuri gali paveikti judėjimą; kates gali patikrinti veterinaras, o lengvą formą turinčios katės paprastai neturi judėjimo problemų, tačiau neturėtų būti veisiamos.

Priežiūra: šukos šėrimosi sezonu

• Kailis. Kartūzų katės šeriasi sezoniškai – daugiausia rudenį ir pavasarį, tada jas reikia šukuoti dažniau. CFA rekomenduoja retų dantų metalines šukas, kurios neleidžia susidaryti vėloms ir mažina plaukų gumulus.
• Maudymas. Paprastai nereikalingas; vandeniui atsparų kailį sušlapinti sunku.
• Svoris. Sverkite porcijas, ypač kastruotoms katėms; žaidimai padeda išlaikyti raumeningą kūną.
• Alergija. Dėl gausaus vilnonio poplaukio CFA kartūzų kačių alergiškiems žmonėms nerekomenduoja.

Kartūzų katė, britų melsvoji ir rusų melsvoji

Požymis	Kartūzų katė	Britų melsvoji	Rusų melsvoji
Galva	trapecija, siaurėjantis snukis	apvali, putlūs skruostai	modifikuotas pleištas
Akys	nuo aukso iki vario	varinės	smaragdo žalios
Kailis	vilnonis, kaip avikailis	pliušinis, standus	dvigubas, su sidabriniais galiukais
FIFe kačiukų 2025 m.	747	16 207 (visų spalvų)	2 466

Kaip išsirinkti kartūzų kačiuką

Kartūzų kačių veisėjų nedaug, todėl kačiuko verta ieškoti iš anksto. Paprašykite tėvų veterinarinio girnelių patikrinimo išvados ir kilmės dokumentų. Prancūziška tradicija, kurios laikosi ir kitų šalių veisėjai, kačiukų vardus pradeda tų metų raide (praleidžiant K, Q, W, X, Y ir Z), todėl pagal vardą galima atspėti gimimo metus. FIFe taisyklės leidžia kačiuką perduoti ne anksčiau kaip 14 savaičių. Apie Lietuvoje privalomą ženklinimą rašome gido pradžioje.

Kitas melsvas veisles rasite britų trumpaplaukės, rusų melsvosios ir korato kortelėse.