Sibiro katė: charakteris, kailis, Nevos maskaradas, alergija ir priežiūra

Sibiro katė atrodo lyg pasakų veikėja: stambi, tvirta, apaugusi tankiu pūkuotu kailiu, su plačia apykakle ir kupeta uodega, o snukutis – apvalus ir meilus. Tai nacionalinė Rusijos katė, kurios protėviai šimtmečius gyveno Sibiro miškuose ir kaimo sodybose. Šiandien ji – viena sparčiausiai populiarėjančių veislių Europoje: 2025 m. FIFe statistikoje Sibiro katė buvo ketvirta pagal užregistruotų kačiukų skaičių. Kačių veislių katalogo kortelėje rasite, kuo ji ypatinga, kas yra Nevos maskaradas, ar tiesa, kad Sibiro katės tinka alergiškiems, ir kaip jas prižiūrėti.

Kilmė	Rusija, natūrali Sibiro miškų katė
Pripažinimas	WCF 1991 m., FIFe 1997 m., TICA čempionų statusas 1996 m., CFA 2006 m.
Svoris	vidutiniškai 4,5–9 kg; patelės mažesnės
Kūnas	stiprus, statinės formos liemuo, galingos užpakalinės kojos
Kailis	pusiau ilgas ar ilgas, trigubas, vandeniui atsparus
Spalvos	visos „vakarietiškos“ (be šokoladinės, alyvinės, cinamono, gelsvai rusvos); dažniausia ruda dryžuota
Akys	didelės, apvalios; nuo žalių iki auksinių ir varinių
Būdas	draugiškas, žaismingas, ramus
Kailio priežiūra	šukuoti kelis kartus per savaitę

Sibiro katė užaugo atšiauriame klimate, todėl turi trigubą kailį

Daugumos kačių kailis neturi visų trijų plaukų sluoksnių, o Sibiro katė turi juos visus: ilgus dengiamuosius plaukus, tarpinius ir tankų pūką. Kartu jie sudaro pusiau ilgą ar ilgą, labai tankų trigubą kailį, kurio dengiamieji plaukai atstumia vandenį. Toks kailis saugojo nuo Sibiro šalčių. Žieminis kailis gerokai ilgesnis ir tankesnis nei vasarinis, o jauna katė visą kailį gali įgauti tik per kelerius metus.

Kūnas stiprus ir galingas: statinės formos liemuo, sunkūs kaulai, didelės apvalios letenos ir kupeta, kiek trumpesnė už kūną uodega. Užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines, todėl nugara nežymiai išlenkta – dėl to Sibiro katė yra nepaprastai gera šuolininkė. Galva plati, apvalių kontūrų, snukis trumpas ir pilnas, akys didelės ir beveik apvalios, ausys vidutinės, plačios ties pagrindu, apvaliais galais, gali turėti lūšies kuokštelius. Bendras įspūdis – apvalumas, kuris ir skiria Sibiro katę nuo kampuotesnio meinkūno.

Dažniausia spalva – ruda (juoda) dryžuota, tačiau leidžiamos visos vakarietiškos spalvos ir raštai, su balta ar be jos. Nepripažįstamos šokoladinė, alyvinė, cinamono ir gelsvai rusva spalvos. Sibiro katėms būdinga ir unikali auksinė atmaina „sunshine“, kurią lemia tik šioje veislėje rastas CORIN geno variantas; kartu su sidabru ji vadinama „bimetalline“.

Nevos maskaradas – tamsiažymė Sibiro katė

Sibiro katės su tamsiomis žymėmis ant snukio, ausų, kojų ir uodegos bei mėlynomis akimis vadinamos Nevos maskaradu. Jos turi tą patį žymių geną kaip Siamo ar Himalajų katės. FIFe, WCF ir kai kurios kitos organizacijos nuo 2011 m. Nevos maskaradą registruoja kaip atskirą veislę, o kitos – kaip Sibiro katės spalvų skyrių. Abiejų veislių genofondai labai persidengia, nes ilgai buvo kryžminami tarpusavyje. 2025 m. FIFe kilmės knygose užregistruota 2 983 Nevos maskarado kačiukai.

Istorija: nuo Tobolsko katės iki 1987 m. veisimo programos

Sibiro katės minimos slavų pasakose ir liaudies kūryboje, o CFA rašo, kad jų istorija Rusijoje siekia maždaug 1000-uosius metus, kai jas laikė ūkininkai ir prekeiviai. Už Rusijos ribų ji pirmą kartą paminėta 1864 m. vokiečio Alfredo Brehmo knygoje „Brehms Tierleben“ kaip „raudona Tobolsko katė iš Sibiro“. 1889 ir 1892 m. Harrisonas Weiras jas aprašė kaip rusų ilgaplaukes kates, tačiau Vakaruose jos greitai susimaišė su kitomis ilgaplaukėmis.

Antrą kartą pasaulis Sibiro kates atrado žlugus Sovietų Sąjungai. 1987 m. kačių mėgėjas iš Sankt Peterburgo į Berlyną išsivežė jauną porą ir pradėjo registruotą veisimą, o tais pačiais metais Sankt Peterburgo klubas „Kotofej“ paskelbė vieną pirmųjų veislės standartų. WCF Sibiro kates pripažino 1991 m., TICA čempionų statusą suteikė 1996 m., FIFe – 1997 m., CFA – 2006 m. Pirmosios registruotos Sibiro katės JAV pasiekė 1990 m., Jungtinę Karalystę – 2002 m. Genetiškai jos artimiausios norvegų miškinėms ir Šiaurės Europos namų katėms.

Būdas: 90 % ramybės ir 10 % išdaigų

Sibiro katės draugiškos, žaismingos ir nuotykių ieškančios, bet kartu ramios. CFA cituoja šeimininkus, kurie jas apibūdina kaip „90 % ramybės ir 10 % išdaigų“. Jos smalsios, mėgsta apžiūrėti spinteles ir lagaminus, nori žinoti, kas vyksta namuose, ir būti šalia šeimininkų, bet nėra įkyrios. Greitai perpranta žmonių nuotaiką, todėl kartais rekomenduojamos kaip emocinę paramą teikiantys gyvūnai.

Šios katės dažnai vadinamos „šuniškomis“: jos lojalios, lengvai mokosi ir net atneša numestus žaislus. Jos sutaria su šunimis, kitais gyvūnais ir vaikais. Sibiro katė yra kalbi ne garsumu, o dažnumu: ji „kalbasi“ melodingais čirškesiais ir giliu murkimu. Daug jų žavi vanduo.

Sibiro katės ir alergija: mažiau Fel d 1, bet ne nulis

Sibiro katės dažnai reklamuojamos kaip hipoalerginės. Tyrimas su vietinėmis Sibiro katėmis tame Rusijos regione, iš kurio kilę veislės pradininkai, parodė, kad jos gamino mažiau pagrindinio kačių alergeno Fel d 1 nei kitos katės. Sibiro kačių veisėjų asociacija iki 2010 m. ištyrė per 300 kačių mėginių: maždaug pusė jų turėjo mažiau Fel d 1 nei kitų veislių katės, o mažiau nei penktadalis – labai mažai. Tačiau alergeno rasta visų kačių mėginiuose. Todėl alergiškiems žmonėms patariama prieš įsigyjant pabūti su kačiuko tėvais ir rinktis patelę, nes visų veislių patelės gamina mažiau Fel d 1.

Sveikata: HCM, PKD ir kurtumo testai baltoms katėms

CFA pažymi, kad Sibiro kačių veisėjai paprastai labai kruopščiai atlieka genetinius testus ir renkasi poras, kad išlaikytų veislės įvairovę. Veislėje stebimos šios ligos:

• Hipertrofinė kardiomiopatija (HCM) – veisiamoms katėms atliekama širdies echoskopija.
• Policistinė inkstų liga (PKD) – tikrinama genetiniu testu ir inkstų echoskopija.
• Kurtumas – visiškai baltoms mėlynakėms katėms dažnesnis, todėl prieš veisiant joms atliekamas klausos testas (BAER).
• Kitos recesyvinės ligos, kurioms veisėjai taiko genetinius testus.

Priežiūra: kailio sluoksniams reikia šukų

• Kailis. Sibiro kačių kailiai labai skirtingi: vienus reikia šukuoti kas savaitę, kiti savaitėmis išsiverčia be šukų. CFA pataria kelis kartus per savaitę apčiuopti pilvą, uodegą ir „kelnaites“ – ten dažniausiai susidaro vėlos – ir jas atsargiai išpinti pirštais ar šukomis.
• Šėrimosi sezonai. Daugiausia plaukų krenta pavasarį, kai katė meta žieminį kailį; šėrimąsi lemia ne temperatūra, o dienos ilgis.
• Judėjimas. Gera šuolininkė – aukštas draskymo stovas ir lentynos jai būtinos.
• Mityba. Lėtai bręstančiai katei svarbu subalansuotas pašaras, o suaugusiai – saikingos porcijos.

Sibiro katė, norvegų miškinė ir meinkūnas: skiriasi galva ir kilmė

Požymis	Sibiro katė	Norvegų miškinė	Meinkūnas
Galva	plati, apvalių kontūrų	trikampė, tiesus profilis	keturkampė, kvadratiškas snukis
Kailis	trigubas, labai tankus	dvigubas, blizgus	netolygaus ilgio, gauruotas
Kilmė	Rusija	Norvegija	JAV
FIFe kačiukų 2025 m.	4 718	3 952	24 488

Kaip išsirinkti Sibiro kačiuką

Dėl augančios paklausos CFA pažymi, kad Sibiro kačiukai dažnai rezervuojami keliais mėnesiais anksčiau. Prašykite kilmės dokumentų ir tėvų sveikatos testų: širdies echoskopijos, PKD, o baltoms katėms – klausos testo. Jei kas nors šeimoje alergiškas, kelias valandas praleiskite su abiem tėvais ir būtinai suderinkite su veisėju, kad kačiuką būtų galima grąžinti, jei alergija pasireikštų. Tamsiažymio kačiuko ieškantys turėtų pasidomėti, ar jis bus registruotas kaip Nevos maskaradas. Pagal FIFe taisykles kačiukas į naujus namus keliauja ne jaunesnis nei 14 savaičių. Lietuvoje privalomą ženklinimą ir registraciją aptarėme kačių veislių gido pradžioje.

Panašaus dydžio pusiau ilgaplaukes rasite norvegų miškinės ir meinkūno kortelėse, o mažiau besišeriančias veisles – devonrekso ir kornrekso aprašymuose.