Valgomoji sedula: uogos, auginimas ir sedulų uogienė

Valgomoji sedula – vienas pirmųjų sodo pavasario ženklų: anksti pavasarį, kai kiti krūmai dar pliki, jos šakas apgaubia geltonų žiedų debesis. Vasarą iš jų išauga pailgos, blizgios tamsiai raudonos uogos, kurios Kaukaze, Balkanuose ir Rytų Europoje vertinamos kaip uogienės ir gėrimų žaliava. Lietuvoje sedula dažniau žinoma kaip dekoratyvinis krūmas, tačiau valgomąją sedulą vis dažniau sodina ir uogų mėgėjai. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti valgomąją sedulą, kada skinti jos uogas, ką iš jų gaminti ir kaip auginti krūmą.

Valgomoji sedula žydi anksčiau už forsitijas – dar prieš sulapojant

Geltonžiedė sedula – vidutinio ar stambaus dydžio lapus metantis krūmas arba nedidelis medis, užaugantis iki 5–12 m, su tamsiai rudomis šakomis ir žalsvomis šakelėmis. Lapai priešiniai, ovalūs ar pailgi, lygiakraščiai, 4–10 cm ilgio ir 2–4 cm pločio. Labai anksti pavasarį, gerokai prieš pasirodant lapams, pražysta smulkūs, 5–10 mm skersmens žiedai su keturiais geltonais žiedlapiais, susitelkę po 10–25. Sedula pražysta net anksčiau už forsitijas, todėl sodinama ir kaip dekoratyvinis augalas – nors jos žiedai mažesni, iš toli krūmas atrodo panašiai.

Lotyniškas pavadinimas Cornus mas reiškia „vyriškoji sedula“: taip ji atskirta nuo kraujaraudės sedulos, kuri senovėje vadinta „moteriškąja“. Lietuvoje auginamos ir kitos sedulų rūšys – baltoji, raudonoji, japoninė, – tačiau jos dažniausiai sodinamos kaip dekoratyviniai krūmai, o ne dėl uogų.

Sedulos uogos prisirpsta liepą–rugpjūtį, o neprinokusios labai sutraukia burną

Valgomosios sedulos vaisius – pailgas raudonas kaulavaisis, apie 2 cm ilgio ir 1,5 cm skersmens, su viena sėkla. Prisirpusios uogos savo išvaizda primena kavamedžio uogas. Jos sunoksta liepą–rugpjūtį, tačiau visiškai prinokusios būna tik tada, kai tampa tamsiai rubino raudonumo (kai kurių veislių – ryškiai geltonos), o lietuviškuose šaltiniuose rašoma, kad vaisius prinokęs tik tada, kai nukrenta nuo medžio. Neprinokusios uogos labai sutraukia burną, todėl jų skinti neverta. Prinokusios sedulos uogos rūgštaus skonio, kuris dažniausiai apibūdinamas kaip vyšnių ir spanguolių mišinys.

Valgomosios sedulos mediena tokia tanki, kad skęsta vandenyje

Ypatinga valgomosios sedulos savybė – labai tanki mediena, kuri, kitaip nei daugumos medžių, skęsta vandenyje. Ji vertinama įrankių rankenoms ir mašinų detalėms. Nuo VII amžiaus prieš Kristų graikų amatininkai iš sedulos darė ietis, svaidykles ir lankus, o Makedonijos karalių Pilypo II ir Aleksandro Didžiojo pėstininkai – ilgas ietis sarisas. Iš žievės galima gauti dažų, iš lapų – taninų.

Lietuvoje sedulai reikia kelių augalų apdulkinimui ir nerūgščios dirvos

Lietuvoje geltonžiedė sedula kaip vaismedis dar nepaplitusi, nors uogų mėgėjų soduose jos daugėja. Sedula kryžmadulkė, todėl vienoje vietoje reikia auginti kelis augalus: medžius sodinant maždaug 4 m, krūmus – apie 3 m atstumu. Ji mėgsta šarminę dirvą, o daugelis Lietuvos dirvožemių rūgštūs ar neutralūs, todėl sodinimo duobę patariama praturtinti dolomito miltais. Šaknys paviršinės ir jautrios perdžiūvimui, užšlapusios vietos sedulai netinka, tačiau šalčiams ji atspari. Po dešimties metų medelis gali duoti 5–6 kg uogų, o brandus didelis medis – apie 50 kg. Uogas mėgsta paukščiai, o jaunus medelius pagraužia kiškiai, todėl medį patogiau formuoti neaukštą ir derlių saugoti tinklu.

Sedulų uogienė su apelsinų sultimis primena spanguolių padažą

Daugiausia sedulos uogų sunaudojama uogienei: išėmus kauliukus ir išvirus su cukrumi bei apelsinų sultimis, ji skoniu primena spanguolių padažą. Uogas galima ir džiovinti. Bulgarijoje iš jų verdami kompotai, Rumunijoje ir Moldovoje gaminamas alkoholinis gėrimas cornată, Armėnijoje ir Azerbaidžane – degtinė, o Azerbaidžane uogos dar marinuojamos, dedamos į gėrimus ir ryžius. Irane ir Turkijoje šviežios ar sūdytos uogos – vasaros užkandis, iš jų gaminamas šerbetas, vaisių pastilės ir rūgštus prieskonis.

Rūgščios raudonos uogos uogienei: sedula, raugerškis, spanguolės ir putinas

Valgomosios sedulos uogos priklauso rūgščių raudonų uogų grupei, kurios dažniau verdamos nei valgomos šviežios. Lentelėje – kuo jos skiriasi.

Sedulos uogos turi vieną stambią sėklą, todėl uogienei jos dažniausiai išvalomos nuo kauliukų. Raugerškio ir putino uogos smulkesnės, o spanguolės – vienintelės iš šių augančios pelkėse.

Tradicinėje kinų medicinoje geltonžiedės sedulos vaisiai, kartu su artimos rūšies vaisiais, vartojami nuo seno, tačiau tai nereiškia, kad jų gydomasis poveikis įrodytas. Kitos rūgščios raudonos uogos, tinkančios uogienei, – spanguolės, raugerškis ir putino uogos.