Šaltalankis: auginimas, uogų skynimas ir nauda

Šaltalankis – ryškiausias rudens sodo krūmas: jo šakos būna tiesiog aplipusios oranžinėmis uogomis, o sidabriški lapai suteikia jam savitą išvaizdą. Lietuvoje šaltalankiai auginami soduose, plantacijose ir želdynuose, o iš jų uogų spaudžiamos sultys, gaminamas aliejus ir trinamas šaltalankis su medumi. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kodėl šaltalankiui reikia porininko, kaip jį sodinti ir prižiūrėti, kaip skinti uogas, kuo jos vertingos ir kaip jas paruošti.

Lotyniškas pavadinimas	Hippophae rhamnoides
Šeima	žilakrūminiai (Elaeagnaceae)
Augalas	dygliuotas krūmas ar medelis, 2–5 m, dvinamis
Paplitimas	Eurazijos vidutinės platumos; Lietuvoje įveistas
Žydi	balandį, prieš sulapojant
Uogos sunoksta	rudenį, laikosi iki pavasario
Uogos	6–8 mm, ryškiai oranžinės, tankiomis kekėmis
Vitaminas C	apie 400 mg / 100 g

Šaltalankis – dvinamis: uogas veda tik moteriški krūmai

Dygliuotasis šaltalankis – 2–5 m, retai aukštesnis krūmas ar medelis su šiurkščia ruda ar juoda žieve ir tankia pilkšvai žalia laja. Šakos tiesios, tankiai apaugusios dygliais. Lapai siauri, lancetiški, 3–8 cm ilgio ir iki 1 cm pločio; jauni ūgliai ir lapai padengti sidabriškais žvyneliais, todėl viršutinė lapų pusė vasarą patamsėja, o apatinė lieka sidabriška. Žydi balandį, dar prieš sulapojant.

Svarbiausia šaltalankio savybė – jis dvinamis: vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų krūmų. Uogas veda tik moteriški augalai, o juos apdulkina vėjas, nešantis žiedadulkes nuo vyriškų. Todėl vyriškas krūmas turi augti netoli moteriškų – kitaip uogų nebus. Iš sėklų išaugusių daigų lytį galima nustatyti tik pirmą kartą pražydus, dažniausiai po trejų metų, todėl sodininkai renkasi vegetatyviškai padaugintus sodinukus, kurių lytis žinoma.

Šaltalankis pakenčia skurdžią, smėlėtą ir net druskingą dirvą

Šaltalankis natūraliai auga Europos ir Azijos vėsiojo vidutinio klimato srityse – Šiaurės jūros pakrantėse, Baltijos pakrantėse Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Vokietijoje, kalnuose, upių slėniuose, Himalajuose ir Šiaurės Kinijoje. Lietuvoje jis įveistas: auginamas soduose, plantacijose ir želdynuose. Šaknys gyvena simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl šaltalankis gerai auga skurdžiose, smėlėtose, eroduotose ir net kiek druskingose dirvose. Dėl to jis sodinamas šlaitams tvirtinti, nualintoms žemėms atkurti ir kaip apsauginės juostos.

Šaltalankis mėgsta saulę ir leidžia daug šaknų atžalų, todėl greitai sudaro sąžalynus. Sode jį verta sodinti ten, kur atžalos netrukdys, arba reguliariai jas šalinti. Plantacijose sodinama apie 2500 augalų hektare, paliekant 4 m tarp eilių ir 1 m tarp augalų, o vyriškų ir moteriškų augalų santykis paprastai būna 1:7. Tokia plantacija gali duoti apie 10 tonų uogų iš hektaro, o geras krūmas – iki 7 kg uogų per metus.

Uogos prinoksta rudenį, bet skynimas – sunkiausias šaltalankio auginimo darbas

Šaltalankio uogos rutuliškos ar ovalios, 6–8 mm skersmens, sveria 270–480 mg, susitelkusios tankiomis kekėmis aplink šakas. Dažniausiai jos ryškiai oranžinės, bet būna nuo blyškiai geltonų iki tamsiai oranžinių. Uogos prinoksta rudenį ir dažnai išsilaiko ant krūmo iki kito pavasario. Kadangi uogos smulkios, minkštos, tvirtai prigludusios prie dygliuotų šakų, skynimas yra daugiausia laiko reikalaujantis šaltalankių auginimo darbas – Azijoje rankomis skinant vienam hektarui sugaištama apie 1500 darbo valandų.

Todėl selekcininkai stengiasi išvesti veisles stambesnėmis uogomis, ilgesniais kotukais ir mažiau dygliuotas. Mažiau dyglių turintis porūšis naudojamas selekcijoje, nes jį lengviau skinti. Namų sode uogas galima skinti rankomis, apsimovus pirštines, arba nukirpti dalį šakelių su uogomis ir jas užšaldyti – sušalusias uogas lengviau nubraukti.

Šaltalankio vaisiuose – apie 400 mg vitamino C, daug karotinoidų ir aliejaus

Šaltalankis – viena daugiausia vitamino C turinčių uogų: jo vaisiuose yra apie 400 mg vitamino C 100 g. Uogose taip pat daug vitamino E ir K, beta karoteno ir kitų karotinoidų, kurie suteikia oranžinę spalvą, kalio, fitosterolių ir flavonolių. Kitais duomenimis, vaisiuose yra apie 3,6 % cukraus ir 2,6 % rūgščių, o rūgštų skonį lemia didelis obuolių rūgšties kiekis.

Šaltalankis išskirtinis ir tuo, kad aliejus kaupiasi ne tik sėklose, bet ir minkštime: minkštime jo yra 1,5–3 %, sėklose – apie 11 % šviežios masės. Šaltalankių aliejus turtingas karotinoidų, jis naudojamas kosmetikoje, maisto papilduose ir tradicinėje medicinoje. Lapai turi tanino, juos galima džiovinti ir naudoti arbatai.

Šaltalankiai virtuvėje: sultys, tyrė su medumi, uogienė ir aliejus

Dažniausiai šaltalankių uogos nuplaunamos ir spaudžiamos – gaunamos sultys ir išspaudos. Iš išspaudų gaminamas aliejus, natūralus geltonas ar oranžinis maisto dažiklis ar uogienė, o sultys toliau perdirbamos. Šaltalankio sultys rūgščios ir kiek sutraukiančios, todėl jas galima skiesti ar maišyti su kitomis sultimis. Lietuvoje populiarus šaltalankis su medumi – sutrintos ir perkoštos uogos sumaišomos su medumi ir laikomos šaldytuve.

Šaltalankis, erškėtuogės ir juodieji serbentai – daugiausia vitamino C turinčios uogos

Šaltalankis priklauso nedidelei uogų grupei, kurių vitamino C kiekis kelis kartus viršija citrusinių vaisių. Žemiau – apytikriai duomenys iš šio gido šaltinių.

Uoga	Vitaminas C, mg / 100 g	Kada noksta	Kaip dažniausiai vartojama
Erškėtuogės	apie 426 (laukinės)	VIII–X	džiovinamos arbatai, sirupas
Šaltalankis	apie 400	IX–X, laikosi iki pavasario	sultys, tyrė su medumi, aliejus
Tekšės	iki 200	VII–VIII	šviežios, uogienė
Juodieji serbentai	150–300 (USDA – 181)	VII–VIII	trinti su cukrumi, uogienė

Šaltalankis išsiskiria ir tuo, kad jo uogose daug karotinoidų bei aliejaus, o erškėtuogės – tuo, kad jose mažiausiai vandens tarp Europos mėsingų vaisių. Vitaminas C jautrus šilumai, todėl daugiausia jo išlieka šviežiose ar šaldytose uogose, o verdant dalis jo suyra.

Šaltalankių tyrė dedama į arbatą, padažus, desertus, kokteilius, o sušaldytos uogos išsilaiko iki kito sezono. Kitos uogos, kuriose ypač daug vitamino C, – erškėtuogės, juodieji serbentai ir aktinidija.