Aktinidija: margalapė ir smailialapė, sodinimas ir vaisiai

Aktinidija – vis dažniau Lietuvos soduose auginama vijoklinė liana. Ji vertinama dėl dviejų dalykų: gražių, rausvai baltomis dėmėmis išmargintų lapų ir saldžių vaisių, kurie atrodo kaip maži kiviai. Lietuvoje dažniausiai auginamos dvi rūšys – margalapė ir smailialapė aktinidija. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kuo jos skiriasi, kodėl dažniausiai reikia vyriško ir moteriško augalo, kaip aktinidiją sodinti ir prižiūrėti, nuo ko ją saugoti ir kada skinti vaisius.

Rūšys	margalapė (Actinidia kolomikta), smailialapė (A. arguta)
Šeima	aktinidijiniai (Actinidiaceae)
Kilmė	Rusijos Tolimieji Rytai, Japonija, Korėja, Kinija
Augalas	vijoklinė liana: margalapė – iki 8–10 m, smailialapė – iki 30 m
Atsparumas šalčiui	margalapė – apie −40 °C, smailialapė – iki −34 °C
Žydi	birželį–liepą
Vaisiai	margalapės – 2–5 g, smailialapės – 1,5–3 cm, valgomi su odele
Lytis	dauguma dvinamės, yra savidulkių veislių

Margalapė aktinidija – atspariausia šalčiui aktinidija su rausvai baltais lapais

Margalapė aktinidija, dar vadinama kolomikta, savaime auga mišriuose vidutinio klimato miškuose Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Korėjoje, Japonijoje ir Kinijoje. Tai labai ilgaamžė, lapus metanti sumedėjusi liana, užaugsianti iki 8–10 m, o palankiomis sąlygomis išgyvenanti 80–100 metų. Ji – atspariausia šalčiui aktinidijų genties rūšis: ištveria bent apie −40 °C, nors kiek jautri vėlyvosioms pavasario šalnoms.

Įdomiausias jos bruožas – atsitiktinės rausvos ir baltos dėmės ant lapų, kurios, manoma, mažina augalo patrauklumą žolėdžiams. Būtent dėl margų lapų margalapė aktinidija dažnai sodinama prie pavėsinių, tvorų ir namų sienų kaip dekoratyvinė liana. Pavadinimas „kolomikta“ kilęs iš Amūro krašto vietinės kalbos.

Smailialapė aktinidija veda stambesnius saldžius vaisius, valgomus su odele

Smailialapė aktinidija – galinga liana, užauganti iki 30 m, su dideliais, iki 16 cm ilgio lapais. Ji savaime auga Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Japonijoje, Korėjoje ir šiaurės Kinijoje, o auginama daug kur vidutinio klimato juostoje. Lietuviškuose šaltiniuose nurodoma, kad ji atlaiko iki −34 °C šalčio, kiti šaltiniai mini dar didesnį atsparumą esant laipsniškam atšalimui.

Smailialapės aktinidijos vaisiai – 1,5–3 cm ilgio, pailgi, primenantys kivius, bet be plaukuotos odelės: lygūs, žali, rusvi ar purpuriniai, kartais su raudonu skruostu. Jie dažnai saldesni ir aštresnio skonio nei parduotuvių kiviai, valgomi su odele ir vadinami „kivių uogomis“ ar „mini kiviais“. Kai kurias veisles naudinga nuskinti po pirmosios šalnos, kai vaisiai dar labiau suminkštėja.

Dauguma aktinidijų dvinamės – šalia moteriškų augalų reikia vyriško

Aktinidijos dažniausiai yra dvinamės: vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų augalų. Vaisius veda tik moteriški augalai, o jiems apdulkinti reikia vyriško augalo, todėl laukinėms lianoms ir daugumai veislių būtinas apdulkintojas. Sodinant verta žinoti, kurie augalai vyriški, o kurie moteriški.

Patogi išimtis – savidulkės aktinidijos. Dažniausiai parduodama savidulkė veislė – japoniška „Issai“, smailialapės ir poligaminės aktinidijos hibridas, bei jos palikuonis „Super Issai“. Jos uogas mezga be atskiro vyriško augalo, todėl tinka mažiems sodams. Rusijoje ir Lenkijoje išvesta ir daugiau margalapės aktinidijos veislių, skirtų vaisiams.

Aktinidijai reikia tvirtos atramos, apsaugos nuo šalnų ir nuo kačių

Aktinidija – vijoklis, todėl jai reikia tvirtos atramos: pergolės, tinklo, vielų ar pavėsinės. Pirmuosius trejus metus margalapė aktinidija auga sparčiai, tačiau žydėti pradeda tik apie penktus metus, o žydi birželio antroje pusėje iki 20 dienų. Smailialapei aktinidijai reikia apie 150 dienų be šalnų trunkančio augimo sezono. Labiausiai jai pavojingos vėlyvosios pavasario šalnos: jauni ūgliai gali nušalti, o jei nušąla žiedai, tais metais vaisių nebus.

Netikėtas aktinidijų priešas – katės. Margalapė aktinidija joms dar patrauklesnė už katžolę ar valerijoną, todėl katės gali smarkiai apgraužti ar nulaužyti jaunus augalus. Todėl jaunas aktinidijas verta apjuosti tinklu.

Aktinidijos vaisiai sunoksta vasaros pabaigoje – rudenį ir valgomi švieži

Margalapės aktinidijos uogos – iki 3 cm ilgio ir 1,5 cm skersmens, prinokusios saldžios, kvapios ir minkštos; kiti šaltiniai nurodo, kad jos sveria 2–5 g. Abiejų rūšių vaisiai valgomi švieži, tiesiai nuo augalo, dedami į desertus, salotas, kokteilius, iš jų verdama uogienė, džemas, kompotai. Aktinidijų vaisiuose gausu vitamino C – lietuviškuose šaltiniuose jos priskiriamos prie daugiausia askorbo rūgšties turinčių vaisių.

Aktinidija, kivis ir kitos vijoklinės uogos: palyginimas

Aktinidijos – kivio giminaitės, tačiau Lietuvoje auginamos rūšys gerokai atsparesnės šalčiui ir veda mažesnius, lygia odele vaisius. Lentelėje – kaip jos atrodo šalia kitų vijoklinių sodo uogų.

Augalas	Aukštis	Vaisiai	Ypatybė
Margalapė aktinidija	iki 8–10 m	2–5 g, saldūs, kvapūs	rausvai balti lapai, katės ją mėgsta
Smailialapė aktinidija	iki 30 m	1,5–3 cm, be plaukelių	dideli lapai, vaisiai saldesni už kivį
Kininis citrinvytis	8–9 m, iki 25 m	raudonos uogos kekėmis	lapai kvepia citrina

Margalapė aktinidija vertinama ne tik dėl vaisių, bet ir kaip viena dekoratyviausių lianų dėl margų lapų.

Prinokusios aktinidijos greitai minkštėja, todėl jas reikia skinti laiku ir suvartoti per kelias dienas arba užšaldyti. Kitos vijoklinės sodo uogos – kininis citrinvytis ir vynuogės.