Aronija: juodavaisė aronija, auginimas, nauda ir receptai

Aronija – vienas nereikliausių Lietuvos sodų uogakrūmių. Dažnai vadinama juoduoju šermukšniu, ji rugpjūtį–rugsėjį apsikabina blizgių juodų uogų kekėmis, o rudenį jos lapai nusidažo raudonai. Aronijų uogos šviežios kartokos ir sutraukia burną, tačiau perdirbtos tampa puikia uogiene, sultimis ar vynu. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – iš kur kilusi juodavaisė aronija, kaip ją auginti, kada skinti uogas, kuo jos vertingos ir ką iš jų gaminti.

Lotyniškas pavadinimas	Aronia melanocarpa
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae)
Kilmė	rytinė Šiaurės Amerika, Europoje – nuo XVIII a.
Augalas	daugiametis krūmas iki 3 m
Žydi	pavasario pabaigoje, baltais ar rausvais žiedais
Uogos sunoksta	rugpjūtį–rugsėjį
Uogos	juodi, blizgantys obuolėliai, sutraukiančio skonio
Derlius	iki 8 kg nuo krūmo

Juodavaisė aronija kilusi iš Šiaurės Amerikos ir Europoje pirmiausia auginta Skandinavijoje bei Rusijoje

Juodavaisė aronija savaime auga rytinėje Šiaurės Amerikoje – nuo Kanados iki centrinių JAV valstijų, nuo Niufaundlendo iki Ontarijo ir Minesotos, pietuose – iki Arkanzaso, Alabamos ir Džordžijos. Aronijos pirmiausia imtos auginti Šiaurės Amerikoje, o XVIII amžiuje pirmieji juodavaisės aronijos krūmai pasiekė Europą, kur iš pradžių auginti Skandinavijoje ir Rusijoje. Šiandien aronijos auginamos kaip dekoratyviniai ir maistiniai augalai visoje Europoje, taip pat Lietuvoje.

Nors aronija vadinama juoduoju šermukšniu, su paprastuoju šermukšniu ji nėra ta pati rūšis. Aronijos lapai paprasti, pailgi, blizgūs, dantytais kraštais, o šermukšnio – plunksniški. Anglakalbėse šalyse aronija kartais painiojama su virgininės ievos vaisiais, nes vienos jos atmainos pavadinimas taip pat skamba kaip „juodoji aronija“.

Aronija nereikli dirvai, atspari šalčiui ir gali duoti iki 8 kg uogų nuo krūmo

Juodavaisė aronija – išsišakojęs, iki 3 m aukščio krūmas tamsiai žaliais blizgiais lapais, kurie rudenį parausta. Pavasario pabaigoje ji pražysta baltais ar rausvais žiedais, o rugsėjį sunokina juodas uogas. Aronija – šviesamėgis, šalčiui atsparus ir dirvai nereiklus augalas, gerai augantis ir saulėje, ir pusiau pavėsyje. Ji plinta iš šaknų kylančiais stiebais ir sudaro kupetas, todėl tinka ir gyvatvorėms. Aronija atspari sausrai, vabzdžiams, užterštumui ir ligoms.

Krūmai lengvai dauginami auginiais – geriausias laikas juos imti vasarą. Vieno krūmo derlius gali siekti 8 kg uogų. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, „Autumn Magic“, atrinktos dėl ryškių rudeninių lapų spalvų. Aronijų uogas lesa kai kurie paukščiai.

Aronijos uogos sunoksta rugpjūtį–rugsėjį, o šviežios sutraukia burną

Aronijos uogos – botaniškai maži obuolėliai, juodi ar tamsiai violetiniai, blizgantys. Jos sunoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesį, tačiau skinti verta tik tada, kai uogos visiškai pajuodusios. Šviežios uogos labai sutraukia burną – iš to kilęs ir angliškas pavadinimas, reiškiantis „užspringimo uogą“. Pridėjus cukraus ar sumaišius su kitais vaisiais, skonis gerokai pagerėja.

Aronija – vienas daugiausia polifenolių turinčių augalų, bet vitamino C joje nedaug

Juodavaisė aronija išsiskiria ypač gausiais polifenoliais: jos uogose daug antocianinų, proantocianidinų ir fenolinių rūgščių. Pagal bendrą fenolinių junginių kiekį aronija priskiriama prie daugiausia šių medžiagų turinčių augalų, nors jų kiekis priklauso nuo auginimo, brandos ir perdirbimo. Lietuviškuose šaltiniuose nurodoma, kad uogose yra iki 10 % cukrų, apie 1,8 % organinių rūgščių ir P grupės vitaminų. Tačiau vitamino C prinokusių aronijų sultyse nedaug – šia prasme aronijos gerokai nusileidžia juodiesiems serbentams ar šaltalankiui.

Liaudies medicinoje aronijos vartotos širdies ir kraujagyslių ligoms, tačiau tokie teiginiai nėra įrodyti klinikiniais tyrimais. Lietuviškuose šaltiniuose aronijų nepatariama vartoti žmonėms, turintiems sumažėjusį kraujospūdį ar padidėjusį kraujo krešumą, sergantiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige. Vartojantys vaistus, ypač kraujo krešumą ar spaudimą veikiančius, turėtų pasitarti su gydytoju.

Aronijų uogienė, sultys, vynas ir arbata – aronijos dažniausiai perdirbamos

Nors aronijų uogas galima valgyti tiesiai nuo krūmo, dažniausiai jos perdirbamos. Iš jų verdama uogienė, džemas, sirupas, spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, alus, likeriai, tinktūros, ledai, saldainiai ir net salsa. Aronijų vynas gaminamas ir Lietuvoje. Lenkijoje aronijos dedamos į uogienes ir sultis arba džiovinamos arbatai, kuri kartais maišoma su juodaisiais serbentais. Aronijų sultys rūgščios, vidutiniškai saldžios ir sutraukiančios, o dėl ryškios spalvos aronija naudojama kaip natūralus gėrimų ar jogurtų dažiklis.

Aronija, šermukšnis, juodieji serbentai ir šeivamedis: juodos ir tamsios rudens uogos

Aronija dažnai vadinama juoduoju šermukšniu, o jos uogos primena ir juoduosius serbentus ar šeivamedžio uogas. Lentelė padeda atskirti šiuos augalus ir suprasti, kaip vartoti jų uogas.

Augalas	Lapai	Uogos	Kaip vartojamos
Juodavaisė aronija	paprasti, blizgūs, dantyti	juodi obuolėliai, sutraukiantys burną	uogienė, sultys, vynas, arbata
Paprastasis šermukšnis	plunksniški, iš 9–15 lapelių	oranžiškai raudoni obuoliukai	po šalnų ar perdirbtos
Juodasis serbentas	skiautėti, kvapnūs	juodos uogos su daug sėklų	šviežios, trintos, uogienė
Juoduogis šeivamedis	plunksniški, priešiniai	juodi kaulavaisiai ant raudonų kotelių	tik termiškai apdorotos

Iš visų keturių daugiausia vitamino C turi juodieji serbentai, o aronija išsiskiria polifenolių gausa. Šeivamedžio uogų skirtingai nuo kitų negalima valgyti žalių – jas būtina išvirti.

Žiemai aronijas galima šaldyti, džiovinti ar trinti su cukrumi. Cukrus sušvelnina sutraukiantį uogų skonį. Kitos juodos rudens uogos – šeivamedžio, o tamsias vasaros uogas veda valgomasis sausmedis ir medlieva.