Juodieji serbentai: veislės, auginimas, nauda ir žiemai

Juodieji serbentai – vienos naudingiausių ir labiausiai lietuvių mėgstamų sodo uogų. Beveik kiekvienoje sodyboje auga keli jų krūmai, o trinti juodieji serbentai su cukrumi daugeliui yra žiemos vitaminų atsarga. Šie krūmai Lietuvoje auga ir laukiniai – drėgnuose miškuose ir krūmynuose. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti juodąjį serbentą, kokias lietuviškas veisles rinktis, kaip auginti ir genėti krūmus, kiek vitamino C turi uogos ir kaip jas išsaugoti žiemai.

Lotyniškas pavadinimas	Ribes nigrum
Šeima	agrastiniai (Grossulariaceae)
Augalas	vasaržalis krūmas, 80–150 cm
Kur auga	laukinis – krūmuose, šlapiuose ir drėgnuose miškuose; auginamas soduose
Žydi	balandį–gegužę, rausvai žalsvais žiedais kekėse
Uogos sunoksta	liepą–rugpjūtį
Vitaminas C	150–300 mg / 100 g (USDA – 181 mg)
Energinė vertė	apie 63 kcal / 100 g

Juodąjį serbentą išduoda kvapnūs lapai su eterinio aliejaus liaukutėmis

Juodasis serbentas – 80–150 cm, o kai kurie krūmai iki 1,5 m aukščio ir pločio vasaržalis krūmas. Lapai skiautėti, su penkiomis pirštiškai išsidėsčiusiomis skiautėmis ir dantytu kraštu, 3–5 cm ilgio ir pločio. Apatinėje lapų pusėje yra liaukučių, išskiriančių eterinį aliejų, todėl patrynus lapą pasklinda būdingas stiprus kvapas – tai vienas paprasčiausių būdų atskirti juodąjį serbentą nuo raudonojo. Balandžio–gegužės mėnesį pražysta rausvai žalsvi žiedai, sutelkti svyrančiose kekėse, o liepą–rugpjūtį sunoksta blizgios juodos uogos su daug sėklų.

Juodasis serbentas kilęs iš Vidurio ir Šiaurės Europos bei Šiaurės Azijos vidutinio klimato sričių. Skiriami du porūšiai – europinis ir sibirinis, kai kurie autoriai išskiria ir skandinavinį. Sibirinis ir skandinavinis porūšiai turi išsiskleidusią, gulančią krūmo formą, yra ištvermingi žiemą ir atsparūs ligoms, todėl naudojami selekcijoje.

Lietuvoje juodųjų serbentų selekciją 1946 metais pradėjo Ipolitas Štaras

Juodųjų serbentų selekcija pasaulyje pradėta gana vėlai: iki 1930 metų buvo žinoma tik apie 60 veislių, kai braškių – daugiau kaip 2000, o agrastų – 1500. Lietuvoje šį darbą 1946 metais pradėjo Ipolitas Štaras, sukūręs veisles „Derliai“, „Juodžiai“ ir „Vyteniai“. Aldona Misevičiūtė, kryžmindama europinio porūšio veisles su aldaninio serbento palikuonimis, išvedė „Sakalus“ ir „Kastyčius“, o Antanas Ryliškis – „Audrius“, „Svyrius“, „Sartus“, „Drūkšius“, „Dubingius“, „Dringius“ ir „Lakajus“.

Naujesnėje selekcijoje daugiausia dėmesio skiriama uogų kokybei. 1994 metais Valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui perduotos veislės „Laimiai“, „Pilėnai“, „Joniniai“, „Almiai“ ir „Vyčiai“, o 1995 metais – „Gagatai“, „Kriviai“ ir „Kupoliniai“ (autoriai A. Misevičiūtė, T. Šikšnianas, D. Vitkauskaitė, A. Sasnauskas). Renkantis veislę verta žiūrėti į uogų dydį, saldumą, derėjimo laiką ir atsparumą ligoms.

Juodiesiems serbentams reikia drėgnos, derlingos dirvos ir apsaugos nuo šalnų žydint

Juodieji serbentai gerai auga priesmėlio, priemolio ar miško dirvose, jei jose pakanka maisto medžiagų. Jie mėgsta drėgną, derlingą, bet ne šlapią žemę ir netoleruoja sausros, todėl sausą vasarą krūmus reikia laistyti, o dirvą mulčiuoti. Krūmai ištvermingi žiemą, tačiau šalnos žydėjimo metu ir šalti vėjai, trukdantys apdulkintojams, gali sumažinti derlių. Todėl juos verta sodinti užuovėjoje.

Krūmus reikia kasmet retinti: anksti pavasarį ar rudenį išpjaunamos senos, juodos, nebederančios šakos, paliekant stipriausias jaunas. Gerai prižiūrimas krūmas dera daugelį metų. Uogas galima skinti ranka ar kombainais – dideliuose uogynuose juodieji serbentai skinami mašinomis.

Baltųjų pušų rūdys, miltligė ir pilkasis puvinys – dažniausi juodųjų serbentų priešai

Juodiesiems serbentams kenkia keletas grybinių ligų. Baltųjų pušų rūdys ant serbentų lapų sukelia oranžines dėmeles, lapai anksti nukrenta, tačiau derliui ši liga didelės įtakos nedaro. Kitas jos šeimininkas – baltosios pušys, kurioms liga labai pavojinga, todėl JAV juodieji serbentai didžiąją XX amžiaus dalį buvo uždrausti; federalinis draudimas panaikintas 1966 metais, bet kai kuriose valstijose išliko. Lapus ir ūglių viršūnes puola amerikinė agrastų miltligė, lietingomis vasaromis uogas – pilkasis puvinys. Atsparios veislės ir retas, vėdinamas krūmas ligų riziką sumažina.

100 g juodųjų serbentų – 150–300 mg vitamino C, kelis kartus daugiau nei braškėse

Juodieji serbentai – vienas vertingiausių uoginių augalų. Lietuviškais duomenimis, 100 g uogų turi 150–300 mg vitamino C, o kai kurių sibirinio porūšio laukinių populiacijų uogose – net iki 800 mg. JAV maisto sudėties duomenų bazėje nurodoma 181 mg 100 g – daugiau nei dvi rekomenduojamos paros normos. Juodųjų serbentų uogose vitamino C yra apie penkis kartus daugiau nei braškėse ir 7–8 kartus daugiau nei avietėse ar agrastuose. Panašiai ar daugiau vitamino C turi erškėtuogės, šaltalankiai ir kai kurie aktinidijų vaisiai.

Uogose yra 4,5–10,7 % cukrų, tačiau nemažai citrinų ir obuolių rūgščių (1,5–4,5 %) suteikia joms rūgštų skonį. Jose taip pat gausu kalio, kalcio, geležies, pektinų, ląstelienos ir antocianinų, o sėklų aliejuje – vitamino E ir nesočiųjų riebalų rūgščių. 100 g šviežių uogų turi apie 63 kcal. Antrojo pasaulinio karo metais, kai į Didžiąją Britaniją nebebuvo galima atsigabenti apelsinų, vyriausybė skatino auginti juoduosius serbentus kaip vitamino C šaltinį.

Juodieji serbentai žiemai: trinti su cukrumi, šaldyti, uogienė ir sirupas

Populiariausias būdas išsaugoti juoduosius serbentus – trinti su cukrumi. Perrinktos, nuplautos ir nusausintos uogos sutrinamos su cukrumi ir laikomos šaldytuve ar šaldiklyje. Juodieji serbentai taip pat šaldomi, verdami uogienei, sirupui, kompotams, želė ir drebučiams. Perdirbant dalis vitamino C suyra: sultyse ir kompotuose jo išlieka 42–100 %, šaldytose uogose – 40–70 %.

Iš juodųjų serbentų gaminamos sultys ir sirupai, prancūzų likeris crème de cassis, vynas, desertai, padažai prie mėsos. Juodieji serbentai gerai dera su obuoliais pyraguose ir kepiniuose. Giminingi juodiesiems serbentams – raudonieji serbentai, agrastai ir jų hibridas jošta.