Braškės: veislės, sodinimas, auginimas ir maistinė vertė

Braškės – pirmosios ir labiausiai laukiamos vasaros uogos: birželį jų pilni turgūs, pakelės prekystaliai ir beveik kiekvienas sodas. Nors kasdienėje kalboje jas vadiname uogomis, braškė yra gana jaunas kultūrinis augalas, atsiradęs tik XVIII amžiuje. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje rasite braškių kilmę, kuo jos skiriasi nuo žemuogių, populiariausias veisles, sodinimo ir priežiūros pagrindus, maistinę vertę ir patarimus, kaip uogas laikyti bei šaldyti.

Lotyniškas pavadinimas	Fragaria × ananassa
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), žemuogių gentis
Kilmė	hibridas, išvestas Prancūzijos Bretanėje XVIII a. viduryje
Augalas	daugiametis žolinis, 10–30 cm aukščio, plinta ūsais
Žydi	gegužę–birželį (remontantinės – iki rudens)
Uogos sunoksta	birželį–liepą, remontantinių – iki spalio
Energinė vertė	apie 33 kcal / 100 g
Vitaminas C	58,8 mg / 100 g

Braškė – XVIII amžiaus prancūzų išvestas dviejų Amerikos žemuogių hibridas

Iki XVII amžiaus Europoje buvo auginamos tik iš miško persodintos žemuogės. Iš Šiaurės Amerikos į Europą atvežta virgininė žemuogė (Fragaria virginiana), o 1714 metais prancūzų inžinierius Amédée-François Frézier iš Čilės parsivežė čilinę žemuogę (Fragaria chiloensis) stambiomis uogomis. Čilinės žemuogės augo vešliai, bet nederėjo, nes turėjo tik moteriškus žiedus. Bretanės sodininkai 1750-aisiais pastebėjo, kad šalia pasodinus kitų žemuogių, čilinės ima gausiai derėti. Iš virgininės ir čilinės žemuogių kryžminimo atsirado nauja rūšis – sodinė braškė. Lotyniškas pavadinimas ananassa reiškia „ananasinė“: uogų skonis europiečiams priminė ananasą.

Botaniškai braškė nėra uoga. Tai sudėtinis netikrasis vaisius: mėsingoji, sultingoji dalis išauga iš išsiplėtusio žiedsosčio, o kiekviena smulki „sėkla“ paviršiuje iš tiesų yra atskiras vaisius – riešutėlis su sėkla viduje. Dėl to braškes ir žemuoges botanikai vadina žemuogėmis, o ne uogomis, tačiau virtuvėje ir prekyboje jos visada liks uogos.

Braškių veislės: „Asia“, „Sonata“ ir „Malvina“ – tarp Lietuvos ūkininkų mėgstamiausių

Braškių veislių yra šimtai, ir kiekviena skiriasi derėjimo laiku, uogų dydžiu, tvirtumu ir skoniu. Lietuvoje auginamos, pavyzdžiui, „Zenga Zengana“, „Festivalnaja“, „Venta“, „Jaunė“ ir daugybė naujesnių veislių. Ūkininkas Tautvydas Kvieska laidoje „Svajonių ūkis“ pasakojo auginantis šešias veisles: „Allegro“, „Flair“, „Asia“, „Sonata“, „Faith“ ir „Malvina“. Pasak jo, „Asia“ vertinama dėl uogų dydžio ir skonio ir išlaiko gerą kainą net sezono įkarštyje, „Sonata“ – labai saldi ir gerai dera, o „Malvina“ yra pati tinkamiausia šaldymui.

Pagal derėjimo laiką braškės skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąsias. Atskira grupė – remontantinės braškės, kurios žydi ir dera ne vieną kartą per sezoną, o bangomis nuo vasaros pradžios iki rudens šalnų. Jų uogos dažnai kiek smulkesnės, tačiau jos tinka tiems, kurie nori šviežių uogų ne tik birželį. Renkantis veislę verta žiūrėti, kam uogos skirtos: šviežiam vartojimui tinka saldžiausios ir aromatingiausios, uogienei ir šaldymui – tvirtesnės, ne per daug sultingos.

Braškių sodinimas: saulėta vieta, puri dirva ir daigai vasaros pabaigoje

Braškės mėgsta saulėtą, nuo šiaurės vėjų apsaugotą vietą ir purią, derlingą, lengvai rūgščią dirvą, kurioje neužsistovi vanduo. Dažniausiai daigai sodinami rugpjūtį – rugsėjo pradžioje: tada iki žiemos jie spėja įsišaknyti ir kitą vasarą duoda pilną derlių. Sodinant pavasarį pirmasis derlius būna menkesnis. Daigai sodinami taip, kad širdelė (augimo kūgelis) liktų dirvos paviršiuje: per giliai pasodintas augalas pūva, per aukštai – išdžiūsta.

Braškynas paprastai derlingas trejus–ketverius metus, vėliau uogos smulkėja, todėl jį verta atnaujinti, o naują lysvę įrengti kitoje vietoje. Augalai dauginami ūsais: ant ūso išaugusi rozetė įsišaknija ir tampa nauju daigu. Jei ūsų nereikia, juos geriau nuskinti, kad augalas jėgas skirtų uogoms.

Agrodanga ir laistymas lašeliniu būdu mažina uogų puvimą

Didžiausias braškių priešas lietingą vasarą – pilkasis puvinys, kai uogos pūva gulėdamos ant drėgnos žemės. Todėl braškės dažnai auginamos ant mulčio: šiaudų, agroplėvelės ar agrodangos. T. Kvieska pastebėjo, kad ant juodos agrodangos uogos pūva mažiau nei ant polietileno, nes po lietaus vanduo neužsilaiko, o tarpuvagius lengviau prižiūrėti. Jo ūkyje braškės laistomos per lašelines žarnas, o naujame lauke vienai vagai skirtos dvi žarnelės, kad vandens vienodai gautų abi pusės.

Žydėjimo metu braškes reikia saugoti nuo šalnų: ankstyvosios veislės žydi tada, kai naktys dar būna šaltos, todėl prireikus jos uždengiamos agroplėvele. Po derliaus nuėmimo seni, ligoti lapai nupjaunami, braškynas ravimas ir patręšiamas, kad augalai sukauptų jėgų kitiems metams.

100 g braškių – 33 kcal ir 58,8 mg vitamino C

Šviežios braškės yra apie 91 % vanduo, 8 % angliavandenių ir 1 % baltymų, riebalų jose beveik nėra. 100 g uogų turi apie 33 kcal, todėl braškės priskiriamos prie mažiausiai kaloringų vaisių. Ta pati porcija turi 58,8 mg vitamino C – apie 65 % JAV rekomenduojamos paros normos suaugusiam žmogui – ir nemažai mangano. Uogose yra 5,5–9,2 % cukrų (gliukozės, sacharozės, fruktozės) ir 0,5–1,3 % organinių rūgščių, daugiausia citrinų rūgšties.

Braškės gali sukelti alergiją, ypač mažiems vaikams, todėl jas į vaiko racioną verta įtraukti palaipsniui. Pirkdami ankstyvas, ne sezono metu atvežtas braškes, jas visada gerai nuplaukite.

Braškes geriausia valgyti šviežias, o žiemai jas šaldyti, virti ar liofilizuoti

Skintos braškės greitai genda, todėl jas geriausia suvalgyti per dieną dvi. Šaldytuve uogos laikomos neplautos, sausos, vienu sluoksniu; plauti reikia tik prieš valgant, nes drėgnos braškės greitai pelija. Žiemai braškes galima šaldyti: nuplautas ir nusausintas uogas išdėlioti ant padėklo, užšaldyti ir tik tada supilti į maišelius – taip jos nesulimpa į gumulą.

Iš braškių verdama uogienė, džemai ir kompotai, gaminami desertai, ledai, kokteiliai, vynas ir likeriai. Vis populiaresnės ir liofilizuotos braškės – tai uogos, išdžiovintos šaldant vakuume. Jos išlaiko spalvą ir aromatą, tampa traškios ir lengvos, tinka dribsniams, desertams ar užkandžiams. Kadangi iš uogų pašalinamas beveik visas vanduo, liofilizuotos braškės kur kas kaloringesnės už šviežias, skaičiuojant tą patį svorį.

Braškėms artimiausios Lietuvos uogos – laukinės žemuogės, o sodo uogų sezoną toliau tęsia avietės ir šilauogės.