Agrastai: veislės, auginimas, kalorijos ir agrastų uogienė

Agrastai – senas lietuviškų sodų uogakrūmis. Jų dygliuoti krūmai auga beveik kiekvienoje sodyboje, o žalios, gelsvos ar raudonos uogos skinamos ir rūgščios uogienei, ir saldžios šviežiam valgymui. Agrastų pavadinimas net kilęs iš žodžio, reiškiančio neprisirpusią vynuogių kekę. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti agrastą, kokias veisles rinktis, kaip sodinti ir genėti krūmus, kaip apsaugoti juos nuo miltligės, kiek kalorijų turi uogos ir kaip paruošti agrastus žiemai.

Lotyniškas pavadinimas	Ribes uva-crispa
Šeima	agrastiniai (Grossulariaceae)
Kilmė	Pietų ir Vidurio Europa, Kaukazas, Šiaurės Afrika
Augalas	dygliuotas krūmas iki 1,5 m aukščio ir pločio
Auginamas Lietuvoje	nuo XIX a. vidurio
Uogos sunoksta	liepą
Uogos	žalios, geltonos, raudonos, purpurinės, baltos; plikos ar plaukuotos
Dirvos pH	5,5–6,5
Energinė vertė	apie 44 kcal / 100 g

Agrastą atpažinsite iš dygliuotų šakų, skiautėtų lapų ir uogų su kotukais

Paprastasis agrastas – išsikerojęs, iki 1,5 m aukščio ir pločio krūmas. Šakos dažniausiai tankiai apaugusios aštriais dygliais, kurie auga pavieniui arba po du tris prie trumpųjų ūglių pamatų. Lapai apvalūs, giliai karbuoti, 3–5 skiaučių. Pavasarį pražysta smulkūs varpelio formos žiedai po vieną ar po du. Uogos su koteliu, apvalios arba pailgos, plikos ar plaukuotos, dažniausiai žalios, bet būna ir geltonų, raudonų, purpurinių bei baltų. Laukinių agrastų uogos smulkesnės už kultūrinių, bet dažnai skanios.

Agrastas kilęs iš Europos, Kaukazo ir Šiaurės Afrikos, auga kalnuose ir uolėtuose miškuose. Kadangi agrastai auginami labai seniai, sunku atskirti, kur jie laukiniai, o kur sulaukėję iš sodų. XIX amžiuje agrastų auginimas buvo itin populiarus Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje jie auginami nuo XIX amžiaus vidurio.

Agrastų veislės: nuo dygliuotų europinių iki bespyglių ir kamieninių

Senosios europinės veislės kilusios iš paprastojo agrasto, o šiandien yra daugybė sodo ir verslinių veislių, besiskiriančių uogų spalva, dydžiu, skoniu, dyglių kiekiu ir atsparumu ligoms. Didžiosios Britanijos karališkoji sodininkystės draugija savo sodo nuopelnų apdovanojimu yra įvertinusi veisles „Careless“, „Greenfinch“, „Invicta“, „Leveller“ ir „Whinham's Industry“. Sodininkai ypač vertina bespyglius agrastus – veisles, kurių stiebai beveik be dyglių, todėl uogas skinti kur kas patogiau.

Populiarūs ir kamieniniai agrastai – krūmai, suformuoti kaip nedidelis medelis ant aukšto kamieno. Jie užima mažai vietos, uogos neguli ant žemės ir mažiau pūva, o skinti jas patogiau. Kartais parduodami ir vadinamieji „juodieji agrastai“ – tamsiomis uogomis derančios veislės ar hibridai, pavyzdžiui, agrasto ir juodojo serbento hibridas jošta.

Agrastams reikia saulėtos vietos ir silpnai rūgščios dirvos (pH 5,5–6,5)

Agrastai gerai auga ir dera saulėtose vietose, vidutinio sunkumo, silpnai rūgščiose dirvose, kurių pH 5,5–6,5. Dauginami vegetatyviškai – žaliaisiais ar sumedėjusiais auginiais, atlankomis, skiepijimu ar dalijant krūmą. Rudenį pasodinti auginiai greitai įsišaknija, o po kelerių metų pradeda derėti. Versliniuose agrastynuose krūmai sodinami eilėmis kas 3 m, kas 1 m vienas nuo kito, o viename hektare auginama 3–5 tūkst. krūmų ir surenkama 10–20 t uogų.

Geromis sąlygomis agrastas gyvena 30–40 metų. Derėti pradeda 2–3 metais, gausiausiai dera 15–20 metų, o produktyviausi yra 3–5 metų stiebai. Uogos užauga ant šoninių trumpų ūglių ir pernykščių ūglių, todėl krūmą reikia reguliariai genėti: išpjauti senas šakas, praretinti vidurį ir palikti vietos naujiems ūgliams. Šviesus krūmas ne tik mažiau serga, bet ir mažiau drasko rankas skinant. Per daug uogų prisirpusias šakas galima nupjauti kartu su uogomis – tai krūmui didelės žalos nepadaro.

Per daug azoto silpnina agrastus miltligei

Didžiausias agrastų priešas – miltligė, ypač amerikinė agrastų miltligė, kuri apninka lapus ir ūglių viršūnes. Gausus tręšimas azotu skatina per vešlų augimą ir silpnina krūmą miltligei, todėl agrastų nereikėtų pertręšti. Ligos riziką mažina ir retas, vėdinamas krūmas bei atsparesnių veislių pasirinkimas. Kaip ir serbentai, agrastai yra tarpinis baltųjų pušų rūdžių šeimininkas.

100 g agrastų – apie 44 kcal ir daug vitamino C

Šviežios agrastų uogos yra apie 88 % vanduo, 10 % angliavandenių ir po 1 % riebalų bei baltymų. 100 g uogų turi apie 44 kcal ir yra gausus vitamino C šaltinis – apie 31 % JAV rekomenduojamos paros normos. Agrastuose yra fruktozės, gliukozės, sacharozės, pektinų, organinių rūgščių (citrinų, obuolių, gintaro, vyno ir kitų), kalio, geležies, fosforo, mangano ir B grupės vitaminų.

Agrastai žiemai: uogienė, agrastai su apelsinais, marinuoti agrastai ir šaldymas

Agrastų panaudojimas priklauso nuo jų brandos. Neprinokusios žalios uogos, kurios skinamos anksčiau ir ilgiau laikosi, rūgščios, todėl tinka konditerijai ir uogienėms; apnokusios – konservavimui, o prinokusios valgomos šviežios, tinka desertams, marmeladui ir vynui. Ilgam laikymui uogos šaldomos, liofilizuojamos ar konservuojamos su cukrumi.

Lietuvoje populiari agrastų uogienė, kartais verdama su apelsinais ar citrinomis, kurie suteikia aromato. Agrastai marinuojami kaip garnyras prie mėsos, iš jų verdami kompotai, želė ir padažai. Britų virtuvėje agrastai kepami pyraguose ir trupininiuose pyraguose, gaminamas plaktos grietinėlės desertas, o senojoje prancūzų virtuvėje agrastų padažas buvo patiekiamas prie skumbrės – todėl prancūziškas jų pavadinimas reiškia „skumbrių uogos“.

Agrastams giminingi juodieji ir raudonieji serbentai, o jų sezone sode noksta ir avietės.