Šilkmedis: šilkmedžio uogos, rūšys ir auginimas

Šilkmedis daugeliui pirmiausia siejasi su šilku: būtent jo lapais tūkstančius metų šeriami šilkverpiai. Tačiau šilkmedis veda ir saldžias uogas, kurios atrodo kaip balsvos, rausvos ar tamsiai violetinės gervuogės. Lietuvoje šilkmedis – retas, bet vis dažniau mėgėjų sodinamas medis. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kokie būna šilkmedžiai, kaip atrodo ir kada noksta šilkmedžio uogos, ar jį galima auginti Lietuvoje ir ką iš uogų gaminti.

Lotyniškas pavadinimas	Morus alba (baltasis šilkmedis), Morus nigra (juodasis)
Šeima	šilkmediniai (Moraceae)
Kilmė	Kinija ir Indija (baltasis šilkmedis)
Augalas	greitai augantis medis, 10–20 m
Žydi	pavasarį, vienalyčiais žirginiais
Uogos noksta	vasarą, palaipsniui
Uogos	1–1,5 cm, baltos, rausvos ar tamsiai violetinės
Energinė vertė	apie 43 kcal / 100 g

Šilkmedžių gentyje 10–16 rūšių, dažniausiai auginamas baltasis šilkmedis

Šilkmedžiai paplitę Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos vidutinio bei subtropinio klimato srityse, o daugiausia rūšių auga Azijoje. Gentyje priskaičiuojama 10–16 rūšių, tarp jų – baltasis, juodasis, raudonasis, pietinis šilkmediai. Plačiausiai pasaulyje auginamas baltasis šilkmedis, kilęs iš Kinijos ir Indijos. Tai greitai augantis, nedidelis ar vidutinio dydžio, 10–20 m aukščio medis. Paprastai jis gyvena panašiai kaip žmogus, tačiau žinoma ir senesnių nei 250 metų egzempliorių.

Baltojo šilkmedžio lapai įvairūs: ant jaunų, vešlių ūglių jie gali būti iki 30 cm ilgio, giliai ir sudėtingai skiautėti, o ant suaugusių medžių – 5–13 cm, neskiautėti, širdiško pamato, dantytais kraštais. Pavadinimas alba reiškia „baltas“.

Baltojo šilkmedžio lapais šilkverpiai Kinijoje šeriami daugiau nei 4700 metų

Baltasis šilkmedis pirmiausia auginamas šilkverpiams, kurių vikšrai minta šilkmedžio lapais. Kinijoje tai daroma daugiau nei 4700 metų, o vėliau šilkmedžiai paplito po visą šiltąją vidutinio klimato juostą. Šilkmedžiai auginami ir pašarams, medienai bei vaisiams, todėl jie formuojami kaip gyvatvorės, medžiai ar genimi į galvą. Daug pasaulyje auginamų vaisinių veislių kilo iš baltojo šilkmedžio ir jo hibridų su raudonuoju bei kitais šilkmedžiais.

Šilkmedis auga iki 55-osios lygiagretės, todėl Lietuvoje sodinamas šilčiausiose vietose

Šilkmedžiai auginami tarp 28° ir 55° šiaurės platumos, o palankiausia jiems 24–28 °C temperatūra. Jiems reikia šiltos, derlingos, purios, gerai drenuojamos priemolio ar priesmėlio dirvos, kurios pH 6,2–6,8, ir daug saulės – gimtinėje bent 9–13 valandų per dieną. Lietuva yra šilkmedžio auginimo zonos pakraštyje, todėl čia jis sodinamas daugiausia mėgėjų soduose, saulėtose vietose. Šilkmedis dauginamas sėklomis, bet dažniau – auginiais ar skiepijimu.

Šilkmedis gyvybingas ir atsparus ligoms – jo žievėje ir lapuose yra antimikrobinių ir priešgrybelinių junginių. Daugelis veislių prisitaikiusios prie konkrečių sąlygų ir už jų prastai dera, todėl sodinant verta rinktis šalčiui atsparesnes veisles ir patikimus medelynus.

Kauno rajone veikia pirmasis verslinis šilkmedžių sodas Lietuvoje

Lietuvoje šilkmedžius sėkmingai augina Gintaras Kikas, Kauno rajone įveisęs pirmąjį verslinį šilkmedžių sodą: 1,6 ha plote auga per 400 baltojo šilkmedžio ir juodauogių veislių medelių. Augintojo teigimu, Lietuvos klimatui tinkamiausias šalčiams, ligoms ir kenkėjams atsparus baltasis šilkmedis. Per šaltas ir besniegės žiemas kartais apšąla jo šakelės, bet greitai atželia. Pirmojo derliaus tenka laukti trejus–ketverius metus, o gausiai derėti medžiai pradeda 7–8 metais. Nuo suaugusio medžio priskinama 10–15 kg uogų, kurios sunoksta liepos pradžioje ir dera iki rugpjūčio. Didžiausi derliaus priešai – paukščiai: varnėnai gali sunaikinti iki 70 % uogų. Lietuvos dvarų parkuose šilkmedžius XVIII–XIX amžiuje bandyta auginti šilkui, tačiau nesėkmingai – šilkverpių vikšrai neišgyvendavo šaltų žiemų.

Šilkmedžio uogos – saldūs sutelktiniai vaisiai nuo baltų iki tamsiai violetinių

Šilkmedžio vaisius – 1–1,5 cm ilgio sutelktinis vaisius, išoriškai primenantis gervuogę ar pailgą avietę. Laukinio baltojo šilkmedžio uogos tamsiai violetinės, o daugelio kultūrinių veislių – nuo baltų iki rausvų. Baltojo šilkmedžio uogos saldžios, bet dažnai blankaus skonio, o raudonojo ir juodojo šilkmedžių – intensyvesnio. Uogos noksta palaipsniui, todėl ant vienos šakos dažnai matyti įvairių spalvų vaisių. Uogas noriai lesa paukščiai, kurie išplatina sėklas.

100 g šviežių šilkmedžio uogų turi apie 43 kcal ir 36,4 mg vitamino C – daugiau nei šilauogėse ar vynuogėse. Šilkmedžio uogos yra apie 88 % vanduo.

Šilkmedžio uogos valgomos šviežios, džiovinamos, iš jų verdama uogienė ir sultys

Prinokusios šilkmedžio uogos minkštos ir greitai genda, todėl jas geriausia valgyti šviežias ar kuo greičiau perdirbti. Iš šilkmedžio uogų verdama uogienė, želė, sirupai, spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, jos kepamos pyraguose, o džiovintos valgomos kaip razinos ar dedamos į košes. Tamsios uogos stipriai dažo, todėl jas skinti patogiau su pirštinėmis. Kitos rečiau auginamos sodo uogos – medlieva, jošta ir dumplūnė.

Šilkmedžio, gervuogės ir avietės vaisiai: panašūs, bet skirtingi augalai

Šilkmedžio uogos išoriškai primena gervuoges ar pailgas avietes, tačiau tai visiškai kitas augalas – medis, o ne krūmas.

Augalas	Augalo tipas	Vaisius	Energinė vertė, kcal / 100 g	Vitaminas C, mg / 100 g
Šilkmedis	medis, 10–20 m	1–1,5 cm, baltas, rausvas ar violetinis	43	36,4
Gervuogė	dygliuotas puskrūmis	juodas, su šerdimi	43	21
Avietė	puskrūmis su dvimečiais stiebais	raudonas ar geltonas, tuščiaviduris	53	26,2

Šilkmedžio uogose vitamino C daugiau nei gervuogėse ar avietėse, o energinė vertė panaši. Be to, šilkmedis – ilgaamžis medis, o gervuogės ir avietės – puskrūmiai, kurių stiebai gyvena dvejus metus.