Raudonieji serbentai ir baltieji serbentai: veislės, auginimas, nauda

Raudonieji serbentai – vienas gražiausių vasaros sodo vaizdų: ilgos permatomų raudonų uogų kekės kabo tarp lapų lyg karoliai. Šalia jų dažnai auga ir baltieji serbentai, kurie iš tiesų yra ta pati rūšis, tik saldesnė. Raudonųjų serbentų auginimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kuo raudonieji ir baltieji serbentai skiriasi nuo juodųjų, kokias veisles rinktis, kaip auginti krūmus, kiek jie duoda uogų ir kaip paruošti serbentus žiemai.

Lotyniškas pavadinimas	Ribes rubrum
Šeima	agrastiniai (Grossulariaceae)
Kilmė	Vakarų ir Šiaurės Europa
Augalas	vasaržalis krūmas, 1–1,5 m, kartais iki 2 m
Žydi	pavasarį nepastebimais gelsvai žaliais žiedais kekėse
Uogos sunoksta	vasaros viduryje – pabaigoje
Uogos	8–12 mm, ryškiai raudonos ar baltos, permatomos
Derlius	3–4 kg nuo užaugusio krūmo
Energinė vertė	apie 56 kcal / 100 g

Raudonąjį serbentą atpažinsite iš ilgų permatomų uogų kekių ir nekvepiančių lapų

Raudonasis serbentas – vasaržalis, paprastai 1–1,5 m, kartais iki 2 m aukščio krūmas su penkiaskiaučiais lapais. Pavasarį pražysta nepastebimi gelsvai žali žiedai, sutelkti svyrančiose 4–8 cm ilgio kekėse. Vasarą iš jų subręsta ryškiai raudonos, permatomos, 8–12 mm skersmens uogos; laukinio augalo kekėje būna 3–10 uogų, o sodo veislių – daugiau. Svarbiausias skirtumas nuo juodojo serbento – lapai: juodojo serbento lapuose yra kvapnių eterinio aliejaus liaukučių, o raudonojo lapai stipriai nekvepia.

Raudonasis serbentas savaime auga Vakarų ir Šiaurės Europoje, pasižymi ištvermingumu žiemą ir atsparumu miltligei. Iš sodų jis išplito ir į laukinę gamtą, todėl sulaukėjusių krūmų galima rasti visoje Europoje ir Azijoje. Skiriami du variatetai – plaukuotasis ir paprastasis raudonasis serbentas.

Baltieji serbentai – ne atskira rūšis, o saldesnė raudonojo serbento forma

Daugelis baltuosius serbentus laiko atskiru augalu, tačiau botaniškai tai raudonojo serbento veislės su mažiau pigmentuotomis uogomis. Kartais jie parduodami kitais lotyniškais pavadinimais, bet augalas, priežiūra ir derėjimo laikas tie patys. Baltųjų serbentų uogos tokios pat rūgštelės, tačiau saldesnės, todėl dažniau valgomos šviežios. Yra ir rausvų serbentų veislių.

Lietuvoje auginamos „Jonkheer van Tets“, Olandų raudonieji ir baltieji bei vėlyvosios „Detvan“, „Tatran“

Stambiavaisės raudonųjų serbentų veislės pirmiausia išvestos XVII amžiuje Belgijoje ir šiaurės Prancūzijoje. Iš Vakarų Europos – Prancūzijos, Nyderlandų – kilusios ir daugelis dabartinių veislių. Į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įtraukta nedaug raudonųjų ir baltųjų serbentų veislių: „Erstling aus Vierländen“, „Jonkheer van Tets“, Olandų raudonieji ir Olandų baltieji. Versliniuose soduose dar rekomenduojamos „Heinemans rote Spätlese“, „Losan“, „Nenagliadnaja“ ir „Rondom“.

Šiandieninis veislių pasirinkimas leidžia ištęsti serbentų sezoną kelis mėnesius – nuo ankstyvųjų „Jonkheer van Tets“ iki vėlyvųjų naujos kartos veislių „Detvan“, „Tatran“, „Slovakia“. Iš baltųjų serbentų auginami Olandų baltieji, „Smoljaninovskaja“, „Zitavia“, „Werdavia“, „Heros“ ir kitos veislės. Didžiosios Britanijos karališkoji sodininkystės draugija savo sodo nuopelnų apdovanojimu yra įvertinusi „Jonkheer van Tets“, „Red Lake“, „Stanza“ ir baltavaisę „White Grape“.

Raudonieji serbentai nereiklūs: auga daugumoje dirvų saulėje ar pusiau pavėsyje

Raudonieji serbentai priskiriami prie lengviausiai prižiūrimų uogakrūmių. Jie gerai auga saulėje ar pusiau pavėsyje ir daugumoje dirvų, o dėl gražių uogų kekių sodinami ir kaip dekoratyvūs krūmai. Raudonasis serbentas yra savidulkis, tačiau derlius būna gausesnis, kai šalia auga kitos veislės krūmų, todėl verta sodinti bent dvi veisles. Užaugęs krūmas per vasarą duoda 3–4 kg uogų.

Krūmus, kaip ir juodųjų serbentų, reikia reguliariai retinti: išpjauti senas, nebederančias, sausas ar ligotas šakas, kad krūmas būtų šviesus ir vėdinamas. Lietingomis vasaromis uogas gali pulti pilkasis puvinys, todėl jas reikia skinti laiku ir neleisti joms perbręsti.

100 g raudonųjų serbentų – apie 56 kcal ir 41 mg vitamino C

Šviežios raudonosios ir baltosios serbentų uogos yra apie 84 % vanduo, 14 % angliavandenių ir 1 % baltymų, riebalų jose beveik nėra. 100 g uogų turi apie 56 kcal ir 41 mg vitamino C – apie 46 % JAV rekomenduojamos paros normos, nors juodųjų serbentų vitamino C kiekis kelis kartus didesnis. 100 g raudonųjų serbentų turi ir apie 4,3 g skaidulų. Rūgštų, kiek sutraukiantį skonį lemia organinės rūgštys ir polifenoliai: uogose rasta iki 65 skirtingų fenolinių junginių, o jų kiekis didėja paskutinį nokimo mėnesį.

Raudonieji serbentai žiemai: želė, uogienė, trinti su cukrumi ir šaldyti

Raudonieji serbentai turi nemažai pektinų, todėl iš jų verdama gerai stingstanti želė – Didžiojoje Britanijoje raudonųjų serbentų želė tradiciškai patiekiama prie ėrienos, elnienos, kalakutienos ir žąsienos. Lietuvoje raudonieji serbentai dažniausiai trinami su cukrumi, verdama uogienė, kompotai, spaudžiamos sultys ir gaminamas vynas. Šaldymui uogos nuskinamos nuo kekių, nusausinamos ir užšaldomos išdėliotos ant padėklo.

Raudonieji, baltieji ir juodieji serbentai, agrastai ir jošta: palyginimas

Serbentai, agrastai ir jų hibridas jošta priklauso agrastinių šeimai, todėl jų priežiūra panaši, bet uogos labai skiriasi spalva, skoniu ir vitamino C kiekiu.

Uoga	Uogų spalva	Energinė vertė, kcal / 100 g	Vitaminas C, mg / 100 g	Ypatybė
Raudonieji serbentai	raudonos, permatomos	56	41	ilgos kekės, daug pektinų
Baltieji serbentai	balsvos, permatomos	panaši	panašus	saldesnė raudonojo forma
Juodieji serbentai	juodos, blizgios	63	181	kvapnūs lapai
Agrastai	žalios, geltonos, raudonos	44	apie 28	dygliuotas krūmas
Jošta	beveik juodos	–	daug	bedyglis hibridas

Raudonieji serbentai dėl pektinų tinka gerai stingstančiai želė, o juodieji serbentai turi kelis kartus daugiau vitamino C nei raudonieji serbentai ar agrastai.

Šviežios raudonosios ir baltosios serbentų kekės puošia desertus, pyragus, salotas, kokteilius, o rūgštumas puikiai atsveria saldžius kepinius. Raudoniesiems serbentams giminingi agrastai ir jošta, o tame pačiame sezone noksta avietės.