Erškėtuogės: kada rinkti, džiovinimas ir erškėtuogių arbata

Erškėtuogės – rudens ir žiemos vitaminų šaltinis, kurį lietuviai renka pamiškėse, pakelėse ir apleistuose laukuose. Ryškiai raudonai oranžiniai paprastojo erškėčio vaisiai ant šakų laikosi ilgai, todėl juos galima rinkti nuo rugpjūčio iki pat šalnų. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti erškėtį, kada skinti erškėtuoges, kodėl būtina saugotis jų plaukelių, kiek jose vitamino C ir kaip paruošti erškėtuogių arbatą, sirupą ar uogienę.

Lotyniškas pavadinimas	Rosa canina
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), erškėčių gentis
Augalas	dygliuotas krūmas, 1,5–3 m, kartais iki 5 m
Kur auga	laukymės, miškų pakraščiai, daubos, sodai
Žydi	birželį–liepą, rožiniais ar balsvais žiedais
Vaisiai sunoksta	rugpjūtį–rugsėjį, ant šakų laikosi kelis mėnesius
Vaisiai	ovalūs, 1,5–2 cm, raudonai oranžiniai, blizgūs
Vitaminas C	apie 426 mg / 100 g (laukinių)

Erškėtuogė – mėsingas apvalkalas su riešutėliais ir niežtinčiais plaukeliais

Paprastasis erškėtis – daugiametis, 1,5–3 m, kartais iki 5 m aukščio krūmas. Jo išlinkę stiebai apaugę smulkiais, aštriais, lenktais dygliais, kurie padeda kabintis į kitus augalus. Lapai plunksniški, iš 5–7 lapelių, patrinti kvepia. Birželio–liepos mėnesį pražysta kvapnūs, 4–6 cm skersmens penkialapiai žiedai – dažniausiai blyškiai rožiniai, bet būna nuo tamsiai rožinių iki baltų.

Iš žiedų subręsta ovalūs, 1,5–2 cm ilgio raudonai oranžiniai vaisiai. Botaniškai erškėtuogė nėra uoga: tai mėsingas, ryškus, blizgantis apvalkalas, išaugęs iš žiedsosčio, o jo viduje yra smulkūs riešutėliai, apaugę plaukeliais. Šie plaukeliai dirgina odą ir gleivinę – iš jų net gaminti vadinamieji niežulio milteliai. Erškėtuogėse vandens yra tik apie 65 % – tai vienas mažiausių rodiklių tarp Europos mėsingų vaisių, todėl jos lengvai džiūsta ir ilgai išsilaiko.

Erškėtuoges geriausia rinkti po pirmųjų šalnų, kai jos suminkštėja

Paprastasis erškėtis auga laukymėse, miškų pakraščiuose, daubose, krūmynuose, pakelėse, taip pat sodinamas kaip dekoratyvinis ar vaistinis augalas. Vaisiai prinoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesį, kai tampa ryškiai raudonai oranžiniai, o ant šakų gali išsilaikyti kelis mėnesius, kol juos sulesa paukščiai, – ilgainiui jie patamsėja iki juodumo. Dažnai patariama erškėtuoges skinti po pirmųjų šalnų: tada jos suminkštėja ir būna saldesnės.

Skinant reikia saugotis dyglių – geriausia mūvėti storas pirštines. Rinkite tik sveikus, nepuvusius, švarius vaisius, augančius toliau nuo judrių kelių.

Laukinėse erškėtuogėse – apie 426 mg vitamino C 100 g

Erškėtuogės – viena turtingiausių vitamino C laukinių gėrybių: laukinėse erškėtuogėse jo yra apie 426 mg 100 g, tačiau kiekis labai priklauso nuo rūšies, brandos ir apdorojimo – įvairiuose šviežiuose vaisiuose ir parduodamuose produktuose rasta nuo 0,03 iki 1,3 % askorbo rūgšties. Erškėtuogėse taip pat yra karotinoidų – beta karoteno, liuteino, zeaksantino ir likopeno, – vitamino E, fenolinių junginių ir mineralinių medžiagų, o sėklų aliejuje gausu linolo ir alfa linoleno rūgščių.

Erškėtuogių ekstraktai tirti kaip priemonė sąnarių skausmui malšinti: metaanalizė rado nedidelį poveikį, kurį reikia patvirtinti klinikiniais tyrimais, o kelio sąnario osteoartritui gydyti erškėtuogės nelaikomos veiksminga priemone. Todėl erškėtuogės vertingos kaip maistas ir vitamino C šaltinis, o ne vaistas.

Džiovintos erškėtuogės – pagrindas arbatai, sirupui ir trauktinėms

Dažniausiai erškėtuogės džiovinamos. Nuplauti ir nusausinti vaisiai džiovinami džiovyklėje ar orkaitėje žemoje temperatūroje, kol tampa kieti. Džiovintos erškėtuogės laikomos sandariame inde sausoje vietoje ir parduodamos vaistinėse, turgūse bei prekybos centruose.

Erškėtuogių arbatai džiovinti vaisiai susmulkinami ar perpjaunami, užpilami karštu vandeniu ir paliekami pritraukti termose ar uždengtame inde, o prieš geriant gėrimas perkošiamas per tankų sietą ar marlę. Erškėtuogių arbata dažnai maišoma su kinrože. Kadangi verdant vitaminas C suyra, vaisių geriau neviriant ilgai.

Erškėtuogių uogienė, sirupas, sriuba ir vynas – nuo Lietuvos iki Švedijos

Iš šviežių erškėtuogių, pašalinus sėklas ir plaukelius, verdama uogienė, marmeladas, želė ir sirupas, jos dedamos į pyragus, troškinius ir vyną. Švedijoje populiari erškėtuogių sriuba nyponsoppa, Bulgarijoje iš jų gaminamas saldus vynas ir arbata, o Slovėnijoje – gaivusis gėrimas „Cockta“. Iš erškėčio žiedų galima virti sirupą, juos cukruoti ar dėti į salotas, o Lenkijoje iš žiedlapių verdama uogienė spurgų įdarui.

Erškėtuogės saugiai: pirštinės, sėklų ir plaukelių šalinimas, kruopštus košimas

Erškėtuoges rinkti ir ruošti paprasta, jei laikomasi kelių taisyklių. Krūmai dygliuoti, o vaisių viduje esantys plaukeliai dirgina odą ir gleivinę, todėl šie žingsniai padeda išvengti nemalonumų.

Žingsnis	Ką daryti	Kodėl
Skynimas	mūvėti storas pirštines, skinti sveikus, ryškiai raudonus vaisius	šakos apaugusios lenktais dygliais
Valymas	perpjauti ir išimti sėklas su plaukeliais	plaukeliai dirgina odą ir gleivinę
Džiovinimas	džiovyklėje ar orkaitėje žemoje temperatūroje	erškėtuogėse tik apie 65 % vandens, jos lengvai džiūsta
Gėrimas	perkošti per tankų sietą ar marlę	kad neliktų plaukelių

Taip paruoštos džiovintos erškėtuogės laikomos sandariuose induose sausoje vietoje ir tinka arbatai visą žiemą. Šviežios, išvalytos erškėtuogės – geriausia žaliava uogienei ar sirupui, nes jose daugiausia vitamino C.

Kitos rudens laukinės uogos, kuriose daug vitamino C, – šaltalankis ir putino uogos.